Andermatas atsakė:
Nesirūpinkite. Leiskite veikti man. Šiandien pat viską iš jo išklausiu, nesukompromituodamas jūsų ir neminėdamas jūsų vardo. O kai padėtis išaiškės, pradėsiu rimtą kalbą.
Puiku.
Kiek patylėjęs, Gontranas pridūrė:
Žinote ką, gal tai paskutinė mano viengungiško gyvenimo diena. Aš joju į Ruaja ten praeitą kartą mačiau vieną kitą pažįstamą. Grįšiu naktį ir pabelsiu į jūsų duris įdomu bus išgirsti, ką sužinojote.
Jis liepė pabalnoti arklį ir leidosi raitas per kalnus, giliai kvėpdamas gryną, lengvą orą; tarpais paleisdavo arklį šuoliais: malonu buvo justi švelnų vėjo siausmą, glostantį įraudusius skruostus ir kedenantį ūsus.
Vakaras Ruaja praėjo linksmai. Gontranas susitiko su bičiuliais, atvažiavusiais čionai su kokotėmis. Vakarienė ilgai užtruko, ir jis grįžo labai vėlai. Mont Oriolio viešbutyje visi jau miegojo, kai Gontranas pabeldė į Andermato duris.
Iš pradžių niekas neatsakė; kai jis padunksino smarkiau, kimus balsas, dar neišsibudinusio žmogaus balsas už durų sumurmėjo:
Kas ten?
Aš, Gontranas.
Palaukite, tuoj atidarysiu.
Pasirodė Andermatas su naktiniais marškiniais, papurtusiu veidu, susivėlusią barzdele, apsirišęs galvą fuliaru. Jis grįžo į lovą, atsisėdo, ištiesė rankas ant apkloto ir prašneko:
Tai va, mano mielas, reikalai nekokie. Šiandien užkalbinau tą seną lapiną Oriolį: neminėdamas jūsų, pasakiau, kad vienas mano bičiulių daviau maždaug suprasti, kad tai Polis Bretinji, rimtai galvojąs apie vieną jo dukterų, ir paklausiau, kokią jis skiriąs joms dalį. O jis savo ruožtu mane paklausė, koks busimojo vyro turtas, ir aš pasakiau, kad trys šimtai tūkstančių plius geros perspektyvos.
Betgi aš nieko neturiu, pratarė Gontranas.
Aš jums paskolinsiu, brangusis. Jeigu mes veiksime išvien, aš atsiimsiu šią sumą iš jūsų žemių.
Gontranas nusišaipė:
Labai gerai. Aš gausiu žmoną, o jūs pinigus.
Gontranas nusišaipė:
Labai gerai. Aš gausiu žmoną, o jūs pinigus.
Andermatas supyko:
Aš rūpinuosi jumis, o jūs, užuot padėkojęs, mane įžeidinėjate. Gana, baikim šią istoriją!..
Gontranas atsiprašė:
Nepykite, brangusis, atleiskite man. Žinau, kad jūs be galo tvarkingas ir sąžiningas, visais atžvilgiais padorus žmogus. Aš neprašyčiau iš jūsų arbatpinigių, jeigu būčiau jūsų vežėjas, bet patikėčiau jums savo turtą, jei būčiau milijonierius...
Viljamas aprimęs kalbėjo toliau:
Prie to mes dar grįšime, o dabar baikime svarstyti svarbiausiąjį klausimą. Senis iš karto perprato mano gudrybę ir atsakė: Žiūrint katrai. Jeigu jūs turite galvoj Luizą, vyresniąją, tai jos dalis va kokia . Ir jis išvardijo visus sklypus aplink mūsų kurortinius pastatus tuos, kur tarp gydyklos ir viešbučio, ir tuos, kur tarp viešbučio ir kazino, žodžiu, visas žemes, be kurių mes negalime gyvuoti ir kurios man brangesnės už auksą. O jaunesniajai jis duoda kitą pusę kalno, kurios vertė vėliau, be abejo, irgi labai pakils, bet man ji šiuo metu nereikalinga. Aš kaip išmanydamas stengiausi jam įkalbėti, kad perdalytų žemę iš naujo ir sukeistų dukterims skiriamus sklypus. Bet juk žinote jis užsispyręs kaip ožys. Jo žodis galutinis, nėra ko nė kalbėti. Štai ir galvosūkis. Kaip jums atrodo visa tai?..
Gontranas, suglumęs, išmuštas iš vėžių, atsakė:
O kaip jums pačiam atrodo? Kaip manote, ar jis turėjo galvoje būtent mane, kai šitaip skirstė dalis?
Aiškus dalykas. Gudrus kaimietis tarė sau: Jei mergytė jam patinka, nėra ko švaistyti savo gero. Jis tikisi atiduoti jums dukrą, pačią geriausią žemę pasilikdamas sau... Bet kas jį žino galimas daiktas, kad jis labiau rūpinasi vyresniąja... Luiza jo numylėtinė... atsigimus į jį... gudresnė, apsukresnė, praktiškesnė... Ta mergiotė, man regis, labai nekvaila... Aš, jumis dėtas... mesčiaus į kitą pusę...
Gontranas sutrikęs murmėjo:
Velniava!.. Velniava!.. Tai Šarlotos žemė... jums visai netinka?..
Andermatas sušuko:
Man?., ne, ne... ir dar kartą ne!.. Man reikalingi sklypai, įsiterpę tarp mano gydyklos, mano viešbučio ir mano kazino. Tai savaime suprantama. Aną žemę, žinia, kada nors vėliau bus galima išparduoti mažais sklypeliais privatiems asmenims, bet šiuo tarpu aš jos imti negaliu...
Gontranas kartojo:
Velniava... velniava... Šlykštus reikalas... Tai jūs man patariate...
Aš nieko jums nepatariu. Tik manau, kad jums reikia gerai pagalvoti, katrą seserį pasirinkti.
Taip... taip... tas tiesa... Aš pagalvosiu... O dabar einu miegoti... Rytą galva šviesesnė...
Jis buvo bekyląs, bet Andermatas jį sulaikė:
Atleiskite, mielasis, dar pora žodžių apie ką kita. Aš deduosi nesuprantąs, bet iš tikrųjų puikiai suprantu užuominas, kurias jūs be paliovos man laidote, ir noriu pasakyti, kad jos man įgriso.
Jūs prikaišiojate man, kad aš esu žydas, atseit moku pelnyti pinigus, kad esu šykštus, kad spekuliuoju, neapsieidamas ir be suktybių. Bet, mano mielas, tuos pinigus, ne taip jau lengvai mano pelnytus, aš nuolat ir nuolat skolinu jums, tikriau pasakius, šelpiu jus. Na, tegul, apie tai nekalbėsim. Bet su vienu jūsų priekaištu aš nieku būdu nesutinku! Aš nesu šykštuolis. Leiskite priminti jums, kad aš perku jūsų seseriai dovanas už dvidešimt tūkstančių frankų, kad padovanojau jūsų tėvui Teodoro Ruso paveikslą už dešimtį tūkstančių frankų, kurio jis geidė, kad, kai atvykome čionai, padovanojau jums arklį, kuriuo jūs ką tik buvote nujojęs į Ruaja.