Šarlota nesvyruodama atsakė:
Juk šiandien mes važiuojame su ponia Andermat į Ruaja.
Tai važiuok viena. Bet verčiau prisimink, ką aš tau vakar sakiau...
Jaunesnioji sesuo atrėžė:
Aš tavo patarimų neprašau... Nesikišk, kur nereikia.
Jų kalba tuo ir baigėsi.
Atėjo tėvas su Žaku ir susėdo prie stalo. Senis tuoj pat paklausė:
Ką jūs šiandien veikiate, mergaitės?
Nelaukdama, kol atsakys sesuo, Šarlota tarė:
Aš važiuoju į Ruaja su ponia Andermat.
Abu vyrai patenkinti susižvelgė; tėvas nusišypsojo ta malonia šypsena, iš kurios galėdavai spręsti, kad jis numato gerą laimikį, ir sumurmėjo:
Važiuok, važiuok.
Slaptas tėvo ir brolio pasitenkinimas, kurį išdavė visa jų laikysena, nustebino ją labiau negu atviras Luizos apmaudas, ir ji, bent kiek sutrikusi, pagalvojo: Negi jie būtų apie tai jau kalbėjęsi?
Tuoj pat po pusryčių Šarlota pakilo į savo kambarį, užsidėjo skrybėlaitę, pasiėmė skėtį, užsimetė ant rankos lengvą apsiaustą ir išėjo į viešbutį, nes išvažiuoti buvo sutarta pusę antros.
Kristiana nustebo, kad neatėjo Luiza.
Šarlota rausdama atsakė:
Ji blogai jaučiasi, sakė, kad galvą skauda.
Visi sulipo į lando didelį šešiavietį lando, kuriuo visados važiuodavo į iškylas. Markizas su Kristiana atsisėdo gale, o jaunoji Oriol priešais juos, ant atbulinės sėdynės, tarp Gontrano ir Polio.
Pravažiavę Turnoelį, pasuko į vaizdingą, kaštonų bei riešutmedžių užgožtą kelią, vingiuojantį kalno papėde. Šarlota ne sykį pastebėjo, kad Gontranas spaudžiasi prie jos, tačiau taip atsargiai, jog įsižeisti nebuvo už ką. Jis sėdėjo po dešinei ir kalbėdamas kone lietė veidu jos veidą, o jinai atsakydama nedrįso gręžtis jo pusėn, bijodama jo kvapo, kurį jau dabar juto savo lūpomis, bijodama jo akių, kurių žvilgsnis galėjo sudrumsti jai sielą.
O jis valiūkiškai meilinosi jai, tauškė visokius niekus, sakė juokingus, mielus komplimentus.
Kristianą vargino nėštumas, jinai jautėsi nesveika ir beveik nekalbėjo. Ir Polis atrodė liūdnas, susirūpinęs. Tik vienas markizas, regis, neturėjo bėdų nei rūpesčių: su atsainiu, geraširdišku išlepusio seno egoisto linksmumu jis plepėjo visą kelią.
Prie Ruaja parko visi išlipo pasiklausyti orkestro, ir Gontranas su Šarlota už parankės nuėjo pirma visų. Aplinkui pavėnę, kur dirigentas mojavo lazdele priešais smuikus ir dūdas, ant kėdžių sėdėjo pulkas kurortininkų ir žvalgėsi į vaikštinėjančius. Moterys demonstravo savo tualetus, savo kojytes, užkeltas ant priekinės kėdės skersinio, lengvutes vasariškas skrybėlaites, teikiančias joms tiek žavumo.
Šarlota ir Gontranas sukinėjosi tarp sėdinčių žmonių, ieškodami komiškų fizionomijų, o atradę juokėsi ir laidė sąmojus.
Kas keli žingsniai Gontranas išgirsdavo čia pat ką nors sakant:
Žiūrėkite, kokia gražuolė!
Pagyros glostė jam širdį, ir jis spėliojo, kuo gi publika laiko Šarlotą jo seseria, žmona ar meiluže?
Kristiana, sėdėdama tarp tėvo ir Polio, keletą kartų užmatė juos einant pro šalį ir pareiškė, kad juodu elgiasi dar kaip vaikai. Pasišaukusi bandė juodu apraminti, bet šie, neklausydami jos pamokslų, vaikščiojo kaip vaikščioję po minią ir linksminosi iš visos širdies.
Ji tarė tyliai Poliui Bretinji:
Gontranas, ko gero, ją sukompromituos. Šįvakar, kai grįšime namo, turėsime su juo pasikalbėti.
Polis atsakė:
Aš irgi apie tai galvojau. Jūs labai gerai pastebėjote.
Pietavo Klermon Ferane, nes Ruaja restoranai, pasak markizo, mėgėjo skaniai pavalgyti, buvo niekam tikę, ir namo išvažiavo jau sutemus.
Kai kompanija po pietų kilo iš už stalo, Gontranas, duodamas Šarlotai pirštines, stipriai suspaudė jai ranką. Ir štai mergaitės sąžinė prabilo, ji ūmai surimtėjo. Argi tai ne prisipažinimas, ne iššūkis, ne įžūlumas?! Ką ji turi daryti? Išsikalbėti su juo? Bet ką jam sakyti? Pykti būtų juokinga. Tokiomis aplinkybėmis reikia didelio takto. Bet jeigu nieko nedarysi, nieko nesakysi, tai atrodys, kad pritari jo išsišokimui, daraisi jo bendrininke, į rankos paspaudimą atsakai taip.
Ir, svarstydama visa, kas įvyko, ji smerkė save, kad Ruaja miestelyje elgėsi per daug laisvai, buvo per daug linksma; dabar jai atrodė, kad Luiza sakė tiesą, kad ji apjuokta, pražuvusi! Karieta riedėjo keliu, Polis ir Gontranas tylėdami rūkė, markizas snaudė, Kristiana žvelgė į žvaigždes, o Šarlota, kiek susvaigusi nuo trijų taurių šampano, vos laikėsi nepravirkusi.
Namie Kristiana tarė tėvui:
Jau visai tamsu, gal palydėsi mergaitę?
Markizas tuoj pat paėmė Šarlotą už parankės, ir juodu nuėjo.
Polis apkabino Gontraną per pečius ir sušnibždėjo į ausį:
Užeikime kelias minutes pas Kristianą mudviem reikia su tavimi pasikalbėti.
Ir jie užlipo į mažą svetainę greta Andermato ir jo žmonos kambarių.
Klausyk, tarė Kristiana, kai jie susėdo, mudu su ponu Poliu norime tave išbarti.
Išbarti?.. Kuo gi aš prasikaltau? Aš caca vaikutis, bent kol miegu.
Mesk juokus. Tu pradėjai labai neatsargų ir labai pavojingą žaidimą. Argi tu nesupranti, kad kompromituoji tą mergytę?
Gontranas apsimetė didžiai nustebęs:
Kokią mergytę?.. Šarlotą?
Taip, Šarlotą.
Aš kompromituoju Šarlotą?.. Aš?..
Taip, kompromituoji. Visi apie tai čia kalba. O šiandien Ruaja parke judu elgėtės labai... labai... lengvabūdiškai. Argi ne, Bretinji?