Tau būtų ne pro šalį pagalvoti, ar nevertėtų santūriau laikytis. Ponas Gontranas su tavim elgiasi ne taip, kaip derėtų.
Ne taip, kaip derėtų? Ką gi jis pasakė?
Tu viską puikiai žinai, nesidėk kvailute. Jei ir toliau šitaip eisis, tu gražiai apsijuoksi nedaug ligi to betrūksta. Kadangi tu pati nekontroliuoji savo elgesio, aš laikau savo pareiga tave įspėti.
Šarlota sumišusi nedrąsiai miksėjo:
Aš nieko nežinau... nieko nepastebėjau... tikrai tau sakau!
Sesuo griežtai pertarė:
Klausyk, taip toliau tęstis negali! Jeigu jis nori tave vesti, tegul tą dalyką sprendžia tėtė: jis atsakys, kas reikia. Bet jeigu jis nori tik pažaisti, tu neturi jam to leisti.
Ūmai Šarlota įširdo, pati nežinodama kodėl ir už ką. Ji pasipiktino, kaip sesuo drįsta šitaip ją komanduoti ir smerkti, ir su ašaromis akyse drebančiu balsu pareiškė, kad būtų geriau, jeigu ji nesikištų į ne savo reikalus. Neklystančios nuojautos balsas jai pakuždėjo, kad tulžingoje Luizos širdyje atbudo pavydas, ir ji tiek suirzo, kad vos galėjo kalbėti.
Jiedvi nuėjo gulti neatsibučiavusios, ir Šarlota ilgai verkė lovoje, galvodama apie daugelį dalykų, kurie anksčiau jai nė į mintį neateidavo.
Pamažu jos ašaros išdžiūvo, ir ji rimtai susimąstė.
Gontrano elgesys pastaruoju metu iš tikrųjų pasikeitė. Ji seniai tą jautė, tik nesuvokė, ką tas reiškia. Dabar jai viskas aišku. Visada jis randa progą pasakyti jai švelnų, malonų žodį. O vieną kartą pabučiavo jai ranką. Ko gi jis nori? Jinai jam patinka, tiktai klausimas, ar labai. O jeigu jis imtų ir ją vestų? Ir staiga jinai išgirdo nakties glūdumoj, kažkur aukštai ir toli, kur jau pleveno sapnai, šaukiantį balsą: Grafienė de Ravenel.
Ji taip susijaudino, kad turėjo atsisėsti; paskui susirado basomis kojomis šlepetes po kėde, ant kurios buvo užmesta jos suknelė, nuėjo prie lango ir mašinaliai jį atvėrė: jos svajonės veržėsi į erdves.
Apatiniame aukšte kažkas kalbėjosi. Šarlota užgirdo gana garsų Milžino balsą:
Tegul, tegul. Pažiūrėsim, kas bus toliau. Tėvas viską sutvarkys. Kol kas nieko blogo. Palikim tą reikalą tėvui.
Ji pamatė priešais stovinčio trobesio sienoje baltą kvadratą: atseit kambaryje žemiau jos dega šviesa. Ir pagalvojo: Kas ten gali būti? Apie ką jie kalba? Per apšviestą sieną praslinko šešėlis. Ten gi jos sesuo! Tai ji dar neatsigulusi? Kodėl? Bet šviesa užgeso, ir Šarlota vėl atsidavė godoms, pirmą kartą jai sujudinusioms širdį.
Apie miegą dabar negalėjo būti nė kalbos. Ar Gontranas ją myli? O ne, dar ne! Bet jeigu jinai jam patinka gali pamilti! O jeigu pamils karštai, beprotiškai, kaip myli visi aukštuomenėje, tai, be abejonės, ir ves.
Gimusi vynuogių augintojo šeimoje, Šarlota, nors ir gavusi išauklėjimą Klermono vienuolyno pensione, liko nuolanki ir kukli, kaip visos kaimo mergaitės. Ji manė ištekėsianti gal už notaro, už advokato ar už gydytojo, bet niekados jai nebuvo kilęs noras išeiti į tikras aukštuomenės damas su aristokratišku titulu. Gal nebent ką tik perskaitytas meilės romanas kada nors trumpai valandėlei buvo sužadinęs tokias viliojančias svajas ir troškimus, bet jie bematant išsisklaidydavo, kaip išsisklaido chimeros. Ir šit keli sesers žodžiai neįtikėtiną fantaziją tarytum pavertė realybe, kuri staiga ėmė artėti lyg vėjo genamo laivo burė.
Ji tankiai alsavo ir su kiekvienu atdūsiu šnibždėjo, vos krutindama lūpas: Grafienė de Ravenel. Ir juodoj tamsoj po užmerktais vokais sušvito pasakiški reginiai: gražūs, šviesūs salonai, jai šypsančios gražios damos, graži karieta, jos laukianti prie pilies durų, ir augaloti liokajai su livrėjomis, kurie tik lenkiasi vienas po kito, kai ji eina pro šalį.
Jai pasidarė karšta lovoje, širdis smarkiai plakė. Ji vėl atsikėlė, išgėrė stiklinę vandens ir basa pastovėjo valandžiukę ant šaltų grindų.
Paskui šiek tiek aprimo ir pagaliau užmigo. Tačiau vos prašvitus nubudo pernelyg buvo išdirginti nervai.
Apsidairiusi nukaito iš gėdos: koks mažas jos kambarėlis kaimo stikliaus išbaltintomis sienomis, kokios prastos kartūninės užuolaidos ir pintos šiaudinės kėdės, niekad nepajudinamos iš savo vietų abipus komodos.
Šitie kaimiški baldai akivaizdžiai bylojo apie žemą jos kilmę, ir ji pasijuto menka ir niekinga, nėmaž neverta to gražaus jauno šaipūno, kurio linksmas veidas ir šviesūs plaukai stovėjo jai akyse, čia pranykdami, čia vėl iškildami, atkakliai traukė į save, smelkės į širdį.
Pašoko iš lovos ir susirado veidrodį mažą tualetinį veidrodėlį didumo sulig lėkštės dugnu; paskui vėl atsigulė su veidrodžiu rankoje ir ėmė žiūrinėti savo veidą ir aplinkui išdrikusius plaukus baltame pagalvio fone.
Tarpais padėdavo stiklo gabalėlį, parodžiusį jos atvaizdą, ant apkloto šalia savęs, ir pagalvodavo, kad juodu skiria per didelis atstumas ir kad tokioms vedyboms per daug būtų kliūčių. Ir sunkus liūdesys užguldavo širdį. Tada vėl griebdavo veidrodį, vėl tyrinėdavo save, šypsodama ir stengdamasi pati sau patikti, galiausiai nuspręsdavo, kad ji graži, ir jai vėl pasirodydavo, kad jokių kliūčių nebėra.
Kai nusileido žemyn pusryčių, sesuo irzliu balsu paklausė:
Ką tu ketini šiandien veikti?