Aš gydau tik masažu ir taure kiuraso.
Jis liaupsino masažą ir nuolat kartojo, kad olandas Amstrangas tai dievas, darąs stebuklus. Paskui, rodydamas švelnias, baltas savo rankas, pridurdavo:
Šitais va pirštais galima prikelti numirėlį.
O kunigaikštienė patvirtindavo:
Iš tiesų, jis masažuoja nuostabiai.
Jis buvo šventai įtikėjęs taip pat į mažas alkoholinių gėrimų dozes, tam tikrais momentais žadinančias skrandžio veiklą, ir taisydavo įmantrius, sudėtingus mišinius, kuriuos kunigaikštienė turėdavo gerti nuskirtomis valandomis, prieš valgį ar po valgio.
Kiekvieną rytą, pusę dešimtos, ateidavo jis į kazino kavinę ir paprašydavo atnešti jo butelius, užrakintus sidabrinėmis spynelėmis, kurių rakčiuką pats nešiojosi. Mandagus liokajus pagarbiai laikydavo prieš daktarą gražią melsvo krištolo taurę, o jis iš palengvo įpildavo jon po truputį čia vieno, čia kito gėrimo ir pagaliau įsakydavo:
Tai va, nuneškite kunigaikštienei į vonios kambarį tegul išgeria prieš rengdamasi, tik išlipusi iš vandens.
Smalsuoliai klausdavo:
Ką jūs ten sumaišėte?
Smalsuoliai klausdavo:
Ką jūs ten sumaišėte?
Jis atsakydavo:
Stiprios anyžinės, gryno kiuraso ir puikios kaduginės daugiau nieko.
Praėjo vos kelios dienos, ir štai gražuolį daktarą ėmė gaudyte gaudyti ligoniai, vienas už kitą gudriau mėgindami išgauti iš jo bent keletą patarimų.
Lig tik jis išeina, būdavo, į parką pasivaikščioti, nuo vienos iš kėdžių, ant kurių sėdi gražios jaunos damos, ilsinčios tarp dviejų stiklinių vandens iš Kristianos šaltinio, bematant pasigirsta šūksnis: Daktare! Jisai šypsodamas sustoja, ir ligonė jį vedasi kelioms minutėms į keliuką, nutiestą palei upelį.
Ji pradeda šneką čia apie šį, čia apie tą, o paskui atsargiai, gudriai, koketiškai nukreipia ją į savo ligas, bet kalba taip atsainiai, lyg tai būtų visai nereikšmingas dalykas.
Betgi jis nėra publikos tarnas, kaip kuris kitas gydytojas. Jam negalima užmokėti, jo negalima pasikviesti į namus, jis priklauso kunigaikštienei, vienai kunigaikštienei. Ši aplinkybė kaip tik ir nedavė ramybės damoms, dar labiau kurstė jų troškimus. O kadangi visi patyliukais šnibždėjosi, esą kunigaikštienė pavydulinga, ir netgi labai, damos ir stojo į aršias grumtynes dėl gražiojo italo patarimų.
O jis dalino juos per daug nesiprašydindamas.
Tada moterys, patyrusios daktaro malonę, leidosi į naują žaidimą intymiais prisipažinimais viena per kitą ėmė įrodinėti jo nepaprastą rūpestingumą.
Ak, brangioji, kokius jis man davė klausimus!.. Na ir klausimai!..
Labai nekuklūs, ką?
O, nekuklūs! Geriau sakykite siaubingi. Tiesiog nežinojau, ką atsakyti. Kvotė iš manęs tokius dalykus... tokius dalykus...
Ir man tas pat. Vis klausinėjo apie mano vyrą...
Taip, taip, ir mane... Ir leidos į tokias smulkmenas... tokias intymias smulkmenas... Baisiai nejauku nuo tokių klausimų. Nors ir supranti, kad kitaip negalima.
Savaime aišku. Sveikata juk priklauso nuo visų šitų mažų smulkmenų. Jis pažadėjo mane masažuoti šią žiemą Paryžiuje. Po kurortinio gydymo man bus kaip tik labai reikalingas masažas.
Sakykit, brangioji, kaip jūs ketinate atsilyginti? Juk jam neužmokėsi...
Ak, dieve mano! Ketinau jam padovanoti kaklaraiščio segtuką. Jis tikriausiai juos mėgsta du ar tris, kiek mačiau, jau turi, ir labai gražius...
Ką jūs sakote? Betgi tai mano idėja! Ką gi man dabar daryti? Turėsiu padovanoti žiedą.
Ir jos rengė sąmokslus, svarstė, kokiais siurprizais jam įsiteikti, kokiomis įmantriomis dovanomis jį sujaudinti, kokiomis paslaugomis sužavėti.
Bet kaip tik tuo metu, kai jis virto sezono žvaigžde, svarbiausia visų pokalbių tema, vieninteliu publikos dėmesio objektu, ūmai pasklido naujiena, kad grafas Gontranas de Ravenelis asistuojąs Šarlotai Oriol ir ketinąs ją vesti. Tai buvo sensacija, apstulbinusi visą Anvalį.
Nuo to vakaro, kai Gontranas su Šarlota atidarė šventės balių kazino salėje, jis lipte prilipo prie merginos. Viešumoje jis buvo Šarlotai itin lipšnus, kaip kiekvienas vyriškis, norįs patikti ir neslepiąs savo ketinimų. Jų santykiai jau buvo nebe tie kaip anksčiau: paprasta pažintis virto atviru, žaismingu flirtu, tiesiogiai vedančiu į meilę.
Juodu matėsi kone kasdien, nes abi merginos labai mylėjo Kristianą ir, kas be ko, didžiavosi jos prielankumu. Gontranas irgi staiga prijunko prie sesers. Kristiana ir Polis didžiai stebėjosi, kad jis ėmė organizuoti rytais iškylas, o vakarais žaidimus. Paskui jiems krito į akis, kad jis tiesiog nesitraukia nuo Šarlotos. Jis linksmai ją erzino, lyg ir nejučiomis sakė jai komplimentus, nuolat ir nuolat malonino ją tais nežymiais dėmesio ženklais, kurie palengva sujungia du jaunus žmones simpatijos saitais. Mergina, jau pripratusi prie laisvų, familiarių šito jauno, padykusio Paryžiaus aristokrato manierų, iš pradžių nieko nepastebėjo ir su būdingu jai patiklumu bei atvirumu juokėsi ir paikiojo su juo kaip su broliu.
Kartą abi seserys grįžo namo, praleidusios vakarą viešbutyje, kur Gontranas, grąžindamas fantus po žaidimo paukštis lekia , ne sykį bandė Šarlotą pabučiuoti. Staiga Luiza, pastaruoju metu kažko nesmagi ir sudirgusi, šiurkščiu tonu jai tarė: