Visiems suėjus, įsiviešpatavo tyla.
Notaras prabilo:
Prašom sėstis, ponai.
Jis sumurmėjo dar keletą žodžių, bet juos nustelbė stumdomų kėdžių brūkšėjimas.
Andermatas paėmė vieną kėdę ir pasistatė ją priešais savo armiją, kad visus matytų, paskui, visiems susėdus, tarė:
Ponai, man nėra reikalo jums aiškinti, ko mes čia susirinkome. Visų pirmiausia turime įsteigti naują bendrovę, kurios akcininkais jūs pageidaujate būti. Tačiau turiu jus painformuoti apie kai kuriuos mums iškilusius keblumus. Prieš imdamasis bet kokių žygių, aš turėjau gauti patikinimus, kad mums bus duotas oficialus leidimas steigti naują visuomeninės reikšmės gydymo įstaigą. Tokius patikinimus aš jau turiu. Visa, kas dar reikės padaryti ryšium su tuo, bus padaryta. Ministro parama užtikrinta. Bet yra dar viena kliūtis. Mes, ponai, turėsime stoti į kovą su senąja Anvalio gydomųjų vandenų bendrove. Mes laimėsime šią kovą, laimėsime ir praturtėsime, tuo nėra ko abejoti; tačiau, panašiai kaip senovės kariams buvo reikalingas kovos šūkis, taip ir mes, naujųjų laikų kariai, turime išrinkti savajam kurortui skambų, patrauklų vardą, parankų reklamai, vardą, kuris skardėtų ausyse kaip trimitas ir žėruotų akyse kaip žaibas. Bet žinokime, pondi, kad esame Anvalyje ir kad šito vietovės pavadinimo pakeisti negalime. Mums belieka viena išeitis: duoti naują vardą mūsų kurortui, vien tik mūsų kurortui.
Štai koks mano pasiūlymas.
Nė kiek neapsiriksime, pasakę, kad mūsų kurorto pagrindas kalva, priklausanti čia esančiam ponui Orioliui: mūsų gydykla bus tos kalvos papėdėje, o kazino jos viršūnėje. Bet kadangi, po teisybei, tai ne kalva, o kalnas, nedidelis kalnas, tai ar nebus natūralu, jei savo kurortą, kuris ateityje turės tapti vienu žymiausių pasaulio kurortų, mes pavadinsime Mont-Orioliu2? Kas ciesoriaus atiduokime ciesoriui: į kurorto pavadinimą teįeina pirmojo šios vietos savininko pavardė.
Prašom atkreipti dėmesį į tai, kaip puikiai skamba šis vardas. Visi sakys Mont Oriolis, kaip kad sako Mon Doras. Šį vardą lengvai pagaus kiekviena akis ir ausis, jis įstrigs atmintin kiekvienam, kas bent kartą jį perskaitys ar išgirs: Mont Oriolis! Mont Oriolis! Mont Oriolio kurortas...
Andermatas tarė šį vardą prodainiu, mėtė jį kaip sviedinuką, įdėmiai klausėsi jo atskambio.
Pagaliau jis suvaidino pokalbį:
Jūs važiuojate į Mont Oriolio kurortą?
Taip, ponia. Mont Oriolio mineraliniai vandenys, kiek teko girdėti, labai geri.
Taip, jie iš tiesų puikūs. O pats Mont Oriolis kokia nuostabi vieta!
Jis šypsojosi, lyg iš tikrųjų su kuo kalbėtųsi, kilstelėjo ranką, tartum sveikindamas pašnekovą, o ponios žodžius pasakė pakeistu balsu.
Paskui jau savo paties balsu paklausė:
Kas prieš šitą pasiūlymą?
Akcininkai choru atsakė:
Niekas.
Trys statistai ėmė net ploti.
Senis Oriolis šypsojosi, sukiodamas rankomis skrybėlę, sujaudintas ir nustebintas, susižavėjęs įtaikiu pasiūlymu, taip maloniai paglosčiusiu prasisiekėlio kaimiečio savimeilę, jis nejučia linksėjo galvą, ir Andermatas, viena akimi jį stebėjęs, vien iš to linksėjimo suprato, koks didelis seniui džiaugsmas.
Milžinas laikėsi ramiai, tačiau buvo patenkintas ne mažiau už tėvą.
Tuomet Andermatas kreipėsi į notarą:
Ponas Alenai, malonėkite perskaityti bendrovės steigiamąjį aktą.
Ir atsisėdo.
Notaras pasigręžė į klerką:
Pradėkite, Marinė.
Marinė, išdžiūvęs žmogelis, atsikrenkštė ir iškilmingu, nenatūraliu pamokslininko ar deklamatoriaus balsu ėmė skaityti papunkčiui Mont Oriolio gydomųjų vandenų akcinės bendrovės, steigiamos Anvalyje, nuostatus, kuriuose visų pirma buvo pažymėta, kad pradinis bendrovės kapitalas du milijonai.
Senis Oriolis jį pertraukė:
Lukterėk, lukterėk.
Jis išsitraukė iš kišenės nučiurusį sąsiuvinį, per savaitę apkeliavusį visus departamento notarus ir advokatus. Jame buvo nurašyti bendrovės įstatai, kuriuos, tarp kitko, tėvas ir sūnus jau beveik mokėjo atmintinai.
Paskui iš palengvo užsidėjo ant nosies akinius, atmetė galvą, kad geriau įžiūrėtų raštą, ir paliepė:
Dabar skaityk, Marinė.
Milžinas, prisitraukęs kėdę, irgi sekė tėvo nuorašą.
Marinė vėl pradėjo iš pradžių. Tačiau senis, niekaip nesusidorodamas su dvigubu uždaviniu klausyti ir tuo pat metu skaityti, baimindamasis, kad nebūtų koks žodis pakeistas, nuolatos įtariai žvilgčiodamas į Andermatą, ar tas nerodo kokių ženklų notarui, kas eilutė po dešimtį sykių stabdė klerką, gadindamas visą jo deklamacijos įspūdį:
Ką sakai? Kaip, kaip tu pasakei? Aš nenugirdau! Kam skubini?
Pasigręžęs į sūnų, klausė:
Ar taip, Milžine?
Milžinas, būdamas santūresnis, jį tildė:
Taip, taip, tėve, nėra čia ko, viskas teisingai!
Tačiau nepatiklus kaimietis nerimavo. Kumpu pirštu jis bedžiojo savo užrašus ir kažką murmeno panosėje; bet nesugebėjo paskirstyti dėmesio: kai klausėsi negalėjo skaityti, o kai skaitė nieko negirdėjo. Pūkštė, tarsi lipdamas į statų kalną, prakaitavo, tarsi kaupuodamas savo vynuogyną pačioje saulėkaitoje, ir kartkartėmis prašė nors trumpos atvangos, kad galėtų nusišluostyti kaktą ir atgauti kvapą, lyg būtų nuilsęs imtynėse.
Andermatas, netekęs kantrybės, dunksnojo koja į grindis. Gontranas, paėmęs nuo stalo laikraštį Moniteur du Puy-de-Dome, ėmė jį sklaidyti, o Polis, atsisėdęs raitomis ant kėdės, nudūręs galvą, skaudama širdžia galvojo, kad šitas va raudonskruostis pilvotas žmogutis, sėdįs jam priešais, rytoj išsiveš moterį, kurią jis myli visomis savo sielos galiomis, Kristianą, jo Kristianą, šviesiaplaukę Kristianą, priklausančią jam, tiktai jam, ir niekam daugiau. Ir jam nedavė ramybės mintis ar nereikėtų ją šį pat vakarą pagrobti.