Šitą norą nuskristi į padanges, atkaklų, dirginantį, skausmingą norą gimdo jų širdyse egzaltuota meilė. Ir viskas aplinkui kursto šitą sielos troškimą: ir lengvas oras, keliąs lyg sparnais aukštyn, Polio žodžiais betariant, ir melsvas platus horizontas, į kurį jiems taip norisi pulti, susikibus už rankų, ir paskui išnykti viršum bekraštės lygumos, kai ją apglėbs naktis. Pakiltų dviese į ūkanotą vakarį dangų ir niekados negrįžtų atgal. O kurgi skrietų? Nė patys jie nežino. Bet kokia miela svajonė!
Bėga jis, šitaip ja nešinas, bėga, o kai pridusta, pasodina ant uolos atbrailos ir puola ant kelių. Ir garbina ją, bučiuodamas jai pėdas ir kuždėdamas vaikiškai meilius žodžius.
Juodu kalba vien patys apie save, nes niekas daugiau jiems neegzistuoja pasaulyje, kaip tik jų meilė. Jis tegalvoja apie ją, jinai apie jį. Juodu nesidomi, kas dedasi aplinkui, nesiklauso, kas kalbama, negirdi, ko jų klausia, o jeigu ir atsako į klausimą, tai patys nesižinodami ką. Ir vienam, ir kitam kiauras dienas ir naktis lūpos dega nuo bučinių, šnibždėdamos vis tą patį vardą, akys regi vienui vieną veidą, ausyse skamba vienui vienas žodis. Širdyse, rankose, visose gyslose be perstojo virpa paskutinio apsikabinimo džiaugsmas ir nenumaldomas troškimas vėl kristi vienas kitam į glėbį. Jeigu jie mylėtųsi mieste, jų aistra, žinoma, būtų kitoniška nuosaikesnė, jausmingesnė, ne tokia pakili, ne tokia romantiška. Bet čia, šitam žaliam krašte, kur siela veržte veržiasi į plačius horizontus, kur nėra nieko, kas atitrauktų jų dėmesį ir apslopintų prabudusią gaivališką aistrą, jie be atodairos puola į svaigaus poetiško jausmo ekstazę, į tikrą beprotybę. Nuostabus kraštovaizdis, miškai, šiltas vėjas, skanūs laukų kvapsniai viskas liejas į dievišką meilės muziką. Ir ji groja jiems dieną ir naktį ir drumsčia sąmonę, panašiai kaip būgno gausmas ir fleitų zurzimas kad varo iš proto dervišą, kuris pašėlusiai sukasi vietoje, įkyrios minties apsėstas.
Vieną vakarą, jiems grįžus pietų, markizas staiga tarė:
Andermatas sutvarkė visus reikalus ir po keturių dienų bus čia. O kai jis grįš, kitą dieną važiuosime namo. Užtektinai jau čia pagyvenome; nereikia per ilgai užsibūti kurortuose.
Kristiana ir Polis buvo pritrenkti, lyg būtų sužinoję, kad greitai pasaulio galas. Prie stalo jie tylėjo kaip žemė suglumę abu tegalvojo, kas gi bus dabar. Po kelių dienų jie išsiskirs ir tada jau negalės taip lengvai matytis. Keistas, nesuprantamas, neįmanomas dalykas!
Savaitės pabaigoj Andermatas iš tikrųjų grįžo. Jis telegrafavo, kad atsiųstų pirmajam traukiniui du lando. Kristiana per naktį nesumerkė akių, ją kamavo kažkoks naujas, ypatingas jausmas: ji lyg ir bijojo vyro, tik ta baimė buvo keistai sumišusi su įtūžiu, su nesuprantama panieka ir noru pakelti prieš jį maištą. Atsikėlė vos prašvitus ir ėmė laukti. Jis atvažiavo pirmąja karieta, o drauge su juo kiti trys ponai. Šie buvo gerai apsirengę, bet laikėsi kukliai. Antrajame lando sėdėjo dar ketvertas ponų, matyt, žemesnio rango už anuos tris. Markizas ir Gontranas nusistebėjo.
Kas tai per žmonės? paklausė Gontranas.
Andermatas atsakė:
Mano akcininkai. Šiandien pat mes įsteigsime bendrovę ir iškart išrinksime valdybą.
Jis pabučiavo žmoną, bet nepasakė jai nė žodžio ir net beveik nepažvelgė: jam rūpėjo kas kita. Atsigręžęs į septynis ponus, tyliai ir pagarbiai stovinčius už jo, tarė:
Užsisakykite pusryčius, o paskui pavaikščiokite. Susitiksime čia vidurdienį.
Nieko neatsakę, jie nuėjo, tarsi kareiviai, klusniai vykdantys komandą, poromis užkopė paradiniais laiptais ir dingo viešbutyje.
Gontranas palydėjo juos žvilgsniu ir rimtai paklausė:
Kur jūs atradote šituos statistus?
Bankininkas šyptelėjo:
Tai visai padorūs žmonės, biržos verteivos, kapitalistai.
Kiek patylėjęs, nusišypsojo plačiau ir pridūrė:
Mano bendrininkai.
Tuojau pat jis leidosi į notaro kontorą: reikėjo dar sykį perskaityti galutinai suredaguotus ir prieš keletą dienų čion atsiųstus aktus.
Pas notarą jis rado daktarą Latoną, su kuriuo pastaruoju metu susirašinėjo, ir juodu ilgai kuždėjosi kontoros kampe, kai raštininkų plunksnos lakstė popierium, lengvai krebždėdamos lyg vabaliukai.
Bendrovės steigiamasis susirinkimas buvo paskirtas antrą valandą.
Notaro kabinetas buvo parengtas tarsi koncertui. Akcininkų laukė dvi eilės kėdžių, sustatytų priešais stalą, kur sėdės ponas Alenas su vyriausiuoju klerku. Svarbaus įvykio garbei ponas Alenas atėjo su fraku. Tai buvo mažas švapsintis žmogutis, savo išvaizda panašus į baltos mėsos kukulį.
Kai išmušė antrą, įžengė Andermatas, lydimas markizo, savo svainio, Polio Bretinji ir tų septynių ponų, kuriuos Gontranas pavadino statistais. Bankininkas laikėsi kaip generolas. Veikiai pasirodė ir senis Oriolis su Milžinu. Juodu sumišę įtariai žvalgėsi, kaip ir kiekvienas kaimo žmogus, kuriam netrukus reikės dėti parašą po dokumentu. Paskutinis atvyko daktaras Latonas. Jis susitaikino su Andermatu, arba, tikriau sakant, visiškai prieš jį kapituliavo: visų pirma kreipėsi su įmantriais atsiprašinėjimais, o paskui be jokių sąlygų ir apsiribojimų pasiūlė savo paslaugas. Tada bankininkas, matydamas, kad daktaras jo rankose, pažadėjo jam trokštamą vyriausiojo gydytojo vietą naujame kurorte.