Ir jinai pakėlė baltas rankas su plačiom peniuaro rankovėm aukštyn, į žvaigždes. Staiga ji suriko. Didžiulis juodas šešėlis, peržengęs į balkoną, sudūlavo priešais jos langą.
Nutirpusi iš baimės, Kristiana pašoko. Tai jis! Ir, net nepagalvojusi, kad gali kas nors pamatyti, puolė jam ant krūtinės.
VIII
Andermatas užsibuvo Paryžiuje. Obri-Pasteras darė gręžinius. Jis rado dar keturias versmes, iš kurių naujoji akcinė bendrovė galėjo gauti dukart daugiau vandens, negu reikėjo. Visas Anvalis, įaudrintas šitų ieškojimų ir atradimų, šitų didžių naujienų, einančių iš lūpų į lūpas, ir puikių ateities perspektyvų, bruzdėjo ir džiūgavo, niekas nei kalbėjo, nei galvojo apie ką nors kita. Net markizas ir Gontranas kiauras dienas praleisdavo prie darbininkų, gręžiojančių granito klodus, ir kaskart smalsiau klausėsi inžinieriaus aiškinimų bei lekcijų apie Overnės geologinę sandarą. O Polis su Kristiana mylėjosi laisvai, ramiai, be mažiausios baimės: niekas jais nesidomėjo, niekas nieko neįtarė, niekas nė negalvojo juos sekti, nes visų dėmesys, visų mintys, visų aistros nukrypo į busimąjį kurortą.
Kristiana elgėsi taip kaip pirmąkart pasigėręs jaunuolis. Pirmas pabučiavimas, tarsi pirmoji taurė, ją nutvilkė, apkvaitino. Antroji taurė davėsi lengviau ir pasirodė skanesnė. O dabar Kristiana lenkė dideliais gurkšniais, ir meilė svaigino kaip vynas.
Nuo to vakaro, kai Polis užlipo į jos kambarį, ji nebežinojo nieko, kas dedasi pasaulyje. Jai nebeegzistavo nei laikas, nei daiktai, nei žmonės, egzistavo tik vienas žmogus. Žemėje ir danguje jai buvo tik vienas žmogus, vienas vienintelis žmogus tasai, kurį ji mylėjo. Akys regėjo vien jį, mintys sukosi vien apie jį, visos viltys buvo sudėtos vien į jį. Jinai gyveno, vaikščiojo, valgė, rengėsi, kažką girdėjo kalbant, kažką pati kalbėjo, bet nieko nesuprato ir nesižinojo, ką daranti. Ji nebeturėjo rūpesčių: dabar jai buvo nebaisi jokia nelaimė! Jinai paliko viskam nejautri. Jokios fizinės kančios nebegalėjo paveikti jos kūno, patekusio meilės valdžion. Jokios moralinės kančios nebegalėjo paveikti jos sielos, kurią paralyžiavo laimė.
Polio meilė, kaip ir kiekviena jo aistra, buvo taip pat kone liguista, ir jo aistringumas savo ruožtu varė Kristianą iš proto. Pavakariais, žinodamas, kad markizas ir Gontranas išėję prie šaltinių, jis dažnai sakydavo:
Eime į savo rojų.
Savo rojum jis vadino guotą pušų, augančių kalno šlaite viršum tarpeklio. Ten reikėjo kopti stačiu taku per mažą giraitę. Laiko nedaug, tad juodu žengia greitai, ir Kristianai atima kvapą. Kad ji nepavargtų, Polis ją prilaiko, apglėbęs viena ranka per juosmenį. Jinai, uždėjusi ranką jam ant peties, duodasi jo nešama, o kartais, pakibusi ant kaklo, įsisiurbia į lūpas. Juo aukštyn kopia, juo vėsesnis vėjelis, o kai pasiekia pušų guotą, sakų kvapas atgaivina tarsi jūros alsavimas.
Juodu susėda po tamsiais medžiais, jinai ant žole apaugusio kauburėlio, jisai žemiau, prie jos kojų. Sakos linguoja nuo vėjo, dainuojančio pušų dainą, gailią kaip rauda. O padūmavę Limanės toliai, bekraščiai ir neįžvelgiami, glosto jiems akį lyg vandenyno platybės. Taip, priešais juos, ten žemai, jūra! Argi galima tuo abejoti, jeigu jos dvelksmas šiulena skruostus?
Jis juokauja, vaikiškai meilaudamasis:
Duokite šen savo pirštelius, aš juos suvalgysiu. Tai mano saldainiukai.
Ima juos vieną po kito į burną ir dedasi godžiai valgąs, virpėdamas iš malonumo kaip smaližius:
O! Kokie skanūs! Ypač mažasis. Nesu valgęs nieko skanesnio už mažąjį pirščiuką.
Paskui atsiklaupia, padeda alkūnes Kristianai ant kelių ir šnibžda:
Paskui atsiklaupia, padeda alkūnes Kristianai ant kelių ir šnibžda:
Liana, žiūrėkite į mane!
Jis vadina ją Liana, nes bučiuodama ji apsiveja rankom apie jį nelyginant vijoklis apie medį.
Žiūrėkite į mane, aš noriu matyti, kas dedasi jūsų sieloje.
Ir juodu žiūrisi neatsitraukdami tuo įdėmiu žvilgsniu, kurs dvi būtybes tartum sulieja į vieną.
Iš tikrųjų mylisi tik tie, kurie sugeba va šitaip atsiduoti vienas kitam, sako jis. Visa kita ne meilė, o tik išdykavimas.
Veidas prieš veidą, alsuodami vienas kito kvapu, juodu ieško vienas kito akių skaidrumoje.
Jis kužda:
Aš matau jus, Liana. Matau jūsų širdį ir ją garbinu!
Ji atsako:
Ir aš, Poli, matau jūsų širdį!
Ir jie iš tikrųjų mato vienas kito sielą ir širdį, mato lig pačių gelmių, nes jų sieloje ir širdyje nėra nieko daugiau kaip vien meilė, beprotiškas veržimasis prie kits kito.
Jis sako:
Liana, jūsų akys kaip dangus! Jos mėlynos ir tokios spindulingos, tokios giedros! Aš tarsi matau jose skraidant kregždes. Tai jūsų mintys, ar ne?
Jie ilgai ilgai taip žvelgia vienas į kitą, paskui susiglaudžia ir švelniai bučiuojasi, vos vos liesdamiesi lūpomis, o po kiekvieno bučinio vėl žiūrisi į akis. Kartais jis griebia ją į glėbį ir bėga su ja ant rankų palei upeliuką, ramiai sruvenantį Anvalio tarpeklio linkui, o paskui stačiai krintantį žemyn į jį. Šis siauras klonis apaugęs miškeliais, tarpe jų driekiasi pievos. Polis bėga žole, o kartais iškelia Kristianą viršum galvos ant stiprių savo plaštakų ir šaukia:
Liana, skriskime!