Jeigu jūs taip nerimtai žiūrite į šį dalyką, aš kreipsiuos į ką nors kitą.
Gontranas pabūgęs liovėsi juoktis:
Ne, ne, mielasis, jūs gi žinote, kad aš visados su jumis.
Bankininkas pasigręžė į Polį:
Pone Bretinji, ar nepadarysite man draugiškos paslaugos? Gal taip pat paimsite dešimt akcijų ir sutiksite būti valdybos nariu?
Polis nusilenkęs atsakė:
Pone, leiskite man nepriimti šio malonaus pasiūlymo. Bet jūsų sumanymas man atrodo puikus, todėl aš norėčiau įstoti į bendrovę su šimto tūkstančių frankų pajumi. Taigi šį kartą aš būsiu prašytojas.
Bankininkas džiūgaudamas griebė Poliui už rankų, toks pasitikėjimas jį tiesiog pakerėjo. Beje, Andermatas visada sunkiai atsispirdavo pagundai išbučiuoti žmogų, investuojantį pinigus į jo sumanytą operaciją.
O Kristiana, sukrėsta ir užgauta, nuraudo ligi pat ausų. Jai pasirodė, tarsi vienas ją parduotų, o kitas pirktų. Juk jeigu Polis jos nemylėtų, argi jis būtų pasiūlęs šimtą tūkstančių frankų jos vyrui? Žinoma, ne! Bet nors jau nebūtų to padaręs jos akivaizdoje.
Suskambino pietums. Visi nuėjo į viešbutį. Kai susėdo už stalo, ponia Paj, motina, paklausė Andermatą:
Tai jūs steigiate naują gydyklą?
Naujiena jau buvo apskriejusi plačią apylinkę, visi apie tai ir tekalbėjo, o ypač jaudinosi kurortininkai.
Viljamas atsakė:
Taip, taip, steigiu. Dabartinė gydykla toli gražu nepatenkina ligonių.
Ir atsigręžęs į poną Obri-Pasterą, tarė:
Atleiskite, pone, kad prie pietų stalo kreipiuos į jus su tokiu pasiūlymu. Bet šįvakar aš išvažiuoju į Paryžių, ir man brangi kiekviena minutė. Reikia surasti kuo gausesnes mineralinio vandens versmes, tad ar nesutiktumėte jūs vadovauti dirvos tyrimo darbams?
Inžinierius su pasitenkinimu priėmė pasiūlymą, ir, visiems įdėmiai klausantis, juodu čia pat apsvarstė svarbiausius žvalgymo klausimus ir sutarė, kad darbai bus pradėti tuoj pat, be jokios gaišaties. Viskas buvo aptarta ir nuspręsta per kelias minutes: bet kokius reikalus Andermatas tvarkydavo sparčiai ir tiksliai. Paskui išėjo kalba apie paralitiką. Dieną kažkas matę jį klibikščiuojant per parką tik su viena lazda, nors rytą jis ramstęsis dar dviem. Bankininkas džiūgavo:
Tai stebuklas, tikras stebuklas! Senis taisosi nuostabiai greitai.
Tai stebuklas, tikras stebuklas! Senis taisosi nuostabiai greitai.
Polis, įtaikaudamas Kristianos vyrui, pridūrė:
Taip, senis žergia nuostabiai greitai.
Aplinkui stalą pasigirdo pritariamas juokas. Visi žvelgė susižavėję į Vilį, iš visų pusių jam biro pagyrimai. Restorano kelneriai pirmiausia paduodavo valgius jam, nutaisę pagarbią miną, kuri išnykdavo, kai jie dėdavo patiekalą kaimynui.
Vienas iš kelnerių atnešė ant lėkštutės vizitinę kortelę.
Andermatas paėmė ją ir pusbalsiu perskaitė: Daktaras Latonas, iš Paryžiaus, būtų laimingas, jei p. Andermatas, prieš išvažiuodamas, malonėtų su juo valandėlę pakalbėti.
Pasakykite jam, kad nebeturiu laiko, bet po savaitės ar pusantros grįšiu.
Tuo pat metu Kristianai buvo įteikta gėlių puokštė nuo daktaro Onora.
Gontranas juokėsi:
Seniui Bonfiliui nenusisekė jis bus paskutinis.
Pietūs baigėsi. Andermatui pranešė, kad karieta jau čia.
Jis užlipo į kambarį pasiimti savo portfelio, o kai grįžo, pamatė, kad prie durų susirinkę mažne pusė kaimo. Petriusas Martelis pribėgęs paspaudė jam ranką ir su komedianto familiarumu sušnabždėjo į ausį:
Turiu jums didžiai įdomų pasiūlymą. Puikiausia idėja!
Staiga pasirodė daktaras Bonfilis. Kaip visada, jis ir dabar kažkur skubėjo. Eidamas pro pat bankininką žemai jam nusilenkė, panašiai kaip markizui, ir tarė:
Laimingos kelionės, ponas barone.
Pasidavė, sumurmėjo Gontranas.
Andermatas, triumfuodamas, kupinas džiaugsmo ir puikybės, spaudė iš visų pusių rankas, dėkojo, šūkčiojo: Iki pasimatymo! Jis vos nepamiršo atsibučiuoti su žmona, jo mintys jau buvo toli nuo čia. Šitas abejingumas apramino Kristianai širdį, ir kai karieta, poros arklių smagiai lakinama, dingo temstančiame kelyje, jai pasirodė, kad dabar jau iki pat dienų galo jai nieko nebereikės bijoti.
Visą vakarą ji prasėdėjo priešais viešbutį tarp tėvo ir Polio Bretinji. Gontranas, kaip ir kitomis dienomis, buvo išėjęs į kazino.
Nebuvo jau noro nei vaikščioti, nei kalbėti, ir ji sėdėjo nejudėdama, sunėrusi rankas per kelį, įbedusi akis tamson, išvargusi ir suglebusi, bent kiek nerimaudama ir vis dėlto laiminga. Nieko, regis, nemąstė, net nesvajojo, tiktai maldė tarpais atbundantį sąžinės graužimą ir ginė jį šalin, be paliovos sau kartodama: Aš myliu jį, myliu jį, myliu jį!
Ji anksti užkopė į savo kambarį norėjosi pabūti vienai ir pasvajoti. Apsivilkusi dukslų peniuarą ir atsisėdusi į gilų fotelį, žvelgė pro atdarą langą į žvaigždes, ir lango ketvirtainyje tolydžio jai stojo prieš akis tasai, kuris štai užkariavo jos širdį. Ji tarsi matyte jį matė, gerą, lipšnų ir ūmų, tokį stiprų ir taip jai atsidavusį. Tasai žmogus pavergė ją, ir jinai jautė, kad pavergė iki grabo lentos. Ji nebe viena, jie nūnai dviese, ir dvi jų širdys nuo šiolei bus kaip viena širdis, dvi jų sielos bus kaip viena siela. Ji nežino, kame jis dabar, bet gerai žino, kad jis taip pat svajoja, mąsto apie ją. Ir ji tarsi girdi, kaip kiekvienam jos širdies tvinksniui kažkur atliepia kitos širdies tvinksnis. Jaučia, kad aplinkui plevena geismas, šmėsčiodamas tarsi paukščio sparnas; jaučia, kaip tas geismas, plūstantis nuo jo, tas karštas geismas smelkiasi pro atvirą langą, ieško ir šaukiasi jos nakties tyloje. Kaip gera būti mylimai, koks saldus tai jausmas, niekad ligi šiol nepatirtas! Kaip džiugu, kada be atvangos galvoji apie kažką ir junti, kad akyse tau tvenkiasi ašaros, švelnaus graudulio ašaros, ir trokšti ištiesti rankas į tą, kurio čia nėra, prisišaukti jį, ištiesti rankas į jo paveikslą, stovintį akyse, į bučinius, kuriuos jis siunčia ir siunčia jai iš toli ar iš arti, laukimo karštinės kamuojamas.