Jis ūmai susigriebė, kad bus per toli nuvažiavęs, ir nutilo. Paskui ramesniu balsu pridūrė:
Žinoma, aš čia nekalbu apie Andermatą. Jis man labai patinka: tai iš tikrųjų malonus žmogus, šimtą kartų pranašesnis už visus kitus...
Kristiana atitraukė ranką. Polis vėl nutilo.
Gontranas nusijuokė ir kandžiu tonu, kuriuo jis ciniško atvirumo valandėlėmis galėjo iškloti viską, tarė:
Ir vis dėlto, mano mielas, tie žmonės yra mums didžiai nusipelnę: jie veda mūsų seseris ir išleidžia už mūsų savo turtingas dukteris.
Markizas suirzęs pakilo:
Ach Gontranai, tu kartais nepakenčiamas!
O Polis, pasigręžęs į Kristianą, sušnabždėjo:
Ar jie galėtų mirti dėl moters ar bent atiduoti jai visą savo turtą visą turtą, nepasilikdami sau ničnieko?
Kristiana aiškiai suprato, ką jis norėjo pasakyti: Visa, ką aš turiu, net ir mano gyvybė, priklauso jums . Ji susigraudino ir veikiai sumetė, kaip galėtų paimti jam už rankų.
Stokitės ir padėkite man atsistoti. Man taip nutirpo kojos, kad nebegaliu nė pasijudinti.
Jis pašoko, suėmė jai už riešų, truktelėjo ir pastatė ant kojų šalikelėje, prieš pat save. Jinai matė jo lūpas šnibždant: Aš myliu jus ir greitai nusigręžė, kad tik neatsakytų tais pačiais trimis žodžiais, kurie nejučiom veržėsi jai iš lūpų, kaip ir ji pati kad visa širdimi veržėsi prie jo.
Grįžo į viešbutį.
Vonių metas jau buvo praėjęs. Beliko laukti pusryčių. Suskambėjo varpas, o Andermatas vis nesirodė. Dar kiek pavaikščioję po parką, nutarė sėstis už stalo. Pusryčiai truko ilgai, pagaliau baigėsi, tačiau bankininkas dar nebuvo grįžęs. Vėl visi nusileido į parką pasėdėti paunksnyje. Ėjo valanda po valandos, saulė slinko medžių lajomis, krypdama kalnų linkui, diena geso, o Vilio kaip nebuvo, taip nebuvo.
Pagaliau jis pasirodė. Žengė greitai, nešdamas rankoje skrybėlę ir šluostydamasis kaktą; kaklaraištis jam buvo nusisukęs į šalį, liemenė atsegiota, taip atrodo žmogus po kelionės, po imtynių ar po ilgo ir įtempto darbo.
Pamatęs uošvį, jis sušuko:
Pergalė! Viskas gatava, mano mieli! Na, bet ir dienelė buvo! Ak, senas lapinas, kaip jis mane nukamavo!
Ir nieko nelaukęs papasakojo, kaip grūmėsi ir kiek turėjo vargo.
Senis Oriolis iš pradžių pateikė tokius paikus reikalavimus, kad Andermatas numojo ranka į derybas ir išėjo. Jį susigrąžino atgal. Kaimietis nenorėjo parduoti žemės, o tik perleisti ją naudotis akcinei bendrovei su teise atsiimti ją tuo atveju, jeigu sumanymas žlugtų. O jei viskas pavyktų, jis turįs gauti pusę pelno.
Tada bankininkas nubraižė jo sklypų planą ir, primarginęs lapą skaičiais, įrodė, kad visa jo žemė šiuo metu verta ne daugiau kaip aštuoniasdešimt tūkstančių frankų, o bendrovė vien pirmai pradžiai turės išleisti milijoną.
Overnietis atkirto, jog kai būsią pastatyti viešbučiai ir gydyklos, sklypų vertė dešimteriopai padidėsianti, todėl jis norįs gauti už savo žemę ne pagal dabartinę, o pagal busimąją jos vertę.
Tada Andermatas nurodė, kad rizika turi būti proporcinga numatomam pelnui, ir prigąsdino senį galimais nuostoliais.
Galų gale susitarė taip: Oriolis perleidžia bendrovei visus sklypus palei upelį, tai yra žemę, kur, kaip atrodo, galima rasti mineralinio vandens, be to, kalvos viršūnę viešbučiui ir kazino statyti ir dar keletą vynuogynų kalvos šlaite, kuriuos reikės padalyti į sklypus ir pasiūlyti žymiausiems Paryžiaus gydytojams.
Už šitą įnašą, įvertintą dviem šimtais penkiasdešimt tūkstančių frankų, tai yra maždaug keturis kartus brangiau už jo dabartinę vertę, Oriolis gaus ketvirtąją dalį viso bendrovės pelno. Kadangi aplink busimąją gydyklą jam dar liks žemės plotai, dešimt kartų didesni už atiduotuosius, tai jis gali tikėtis, jeigu kurortas sėkmingai veiks, išparduoti juos dalimis. O kadangi, kaip jis sakė, toji žemė skirta dukterims, tai aišku, kad mergaitės gaus didžiulius kraičius.
Susitarus dėl sąlygų, Vilis turėjo vestis tėvą ir sūnų pas notarą sudaryti užpardavimo akto, netenkančio galios tuo atveju, jeigu neatsiras užtektinai vandens.
Reikėjo surašyti visus straipsnius, smulkiai aptarti kiekvieną punktą, kalti ir kalti tuos pačius argumentus, šimtą sykių kartoti tuos pačius įrodinėjimus, ir taip praėjo visa diena.
Bet pagaliau viskas baigta. Kurortas bankininko rankose. Bet vienas dalykas nedavė jam ramybės:
Reikės pasitenkinti vandeniu apie operacijas su žeme nebėra ko nė galvoti. Oi gudrus, senas sukčius!
Paskiau pridūrė:
Na ką gi, nupirksiu senąją bendrovę ir tenai atsigriebsiu!.. Šiaip ar taip, šįvakar turiu važiuoti į Paryžių.
Markizas nustebęs sušuko:
Kaip?! Šįvakar?
Taip, brangusis. Kol ponas Obri-Pasteras čia darys gręžinius, turiu parengti galutinę sutartį. Už poros savaičių pradėsime darbus, tad reikia viską tam paruošti. Negaliu delsti nė valandos. Beje, perspėju, kad įtrauksiu jus į bendrovės valdybą, žymi dauguma jos narių turi būti mano pusėje. Duodu jums dešimt akcijų. Jums, Gontranai, irgi dešimt.
Gontranas nusijuokė:
Labai ačiū, mielasis. Aš jas parduodu jums atgal. Taigi jūs man skolingas penkis tūkstančius frankų.
Kai kalba eidavo apie svarbius reikalus, Andermatas nemėgdavo juokauti. Todėl jis sausai atsakė: