Andermatas sutrikęs atsakė:
Daktare, aš puikiai suprantu, kokioje keblioje padėtyje jūs atsidūrėte. Kaltas čia ne aš ir ne mano žmona, o mano uošvis: jis pakvietė poną Bonfilį mūsų iš anksto neįspėjęs. Ar negalėčiau aš nueiti pas jūsų kolegą ir paaiškinti jam...
Daktaras Latonas jį pertarė:
Prašom nesivarginti, gerbiamas pone. Čia eina kalba apie profesinę etiką ir garbę, kuri man rūpi labiau už viską, taigi, nors ir kaip apgailestaudamas...
Andermatas savo ruožtu jį pertraukė. Kaip žmogus turtingas ir visiems dosniai mokantis, perkantis gydytojo patarimą už penkis, dešimt, dvidešimt ar keturiasdešimt frankų, panašiai kaip degtukų dėžutę už trejetą sū, žinantis, kad visa kas lenkiasi prieš aukso galybę, kiekvienam daiktui, kiekvienam gyvam žmogui pasaulyje taikantis vien piniginės vertės matą ir gebantis greitai ir tiksliai ją nustatyti, jis pasipiktino šito receptų pirklio įžūlumu ir sausai pareiškė:
Tebūnie taip, daktare. Galime tuo ir užbaigti kalbą. Bet linkiu jums, kad šitas jūsų apsisprendimas, šitas žingsnis nepakenktų jūsų karjerai. Pažiūrėsime, katras iš mudviejų daugiau nukentės.
Daktaras įsižeidęs pakilo, itin mandagiai nusilenkė ir tarė:
Aš, gerbiamas pone, aišku savaime, kad aš! Tai, ką aš šiandien padariau, man atsieis labai brangiai visais atžvilgiais. Bet aš niekad nesvyruosiu, jeigu man reikės pasirinkti viena iš dviejų materialinę naudą ar garbės pareigą.
Ir jis išėjo. Tarpdury susidūrė su markizu tas ėjo į saloną su laišku rankoje. Likęs vienas su žentu, ponas de Ravenelis sušuko:
Ir jis išėjo. Tarpdury susidūrė su markizu tas ėjo į saloną su laišku rankoje. Likęs vienas su žentu, ponas de Ravenelis sušuko:
Štai, mano mielas, koks nemalonumas mane ištiko dėl jūsų kaltės. Daktaras Bonfilis, užsigavęs, kad jūs pakvietėte pas Kristianą jo kolegą, atsiuntė man sąskaitą su trumpu rašteliu, sausai įspėdamas, kad ateityje man nebeteksią pasinaudoti jo patarimais.
Tada Andermatas nejuokais įširdo. Jis vaikščiojo po kambarį, vis labiau karščiuodamasis, skėsčiodamas rankomis, švaistydamasis tais neva piktais žodžiais, kurie niekam nepavojingi ir kurių niekas rimtai neklauso. Garsiai rėkdamas, jis dėstė savo argumentus. Kas gi kaltas galų gale? Niekas kitas, tik markizas: kam gi jis kvietęs tą asilo galvą Bonfilį? Bent jau būtų pasitaręs su juo, Andermatu! Juk jo gydytojas Paryžiuje perspėjęs, kad nė vienas iš tų trijų Anvalio šarlatanų nesąs vertas pasitikėjimo!
Ir apskritai, kaip galėjęs markizas tartis su daktarais, nieko nesakęs jam, vyrui: juk tik jis atsakingas už savo žmonos sveikatą, tik jam čia priklausanti sprendimo teisė. Žodžiu, kasdien vis tas pat ir tas pat! Kur tik pažiūrėsi visur kvailystės, vienos tik kvailystės! Jau šimtą kartų jis apie tai kalbėjęs, bet jo žodžiai balsas tyruose: niekas jo nesuprantą, niekas netikį jo patirtimi, o kai patikį, jau būną per vėlu.
Mano gydytojas, mano patirtis šituos žodžius jis tardavo su aplombu, kaip jam vienam tepriklausančių ypatingų daiktų savininkas. Savybiniai įvardžiai jo lūpose skambėdavo it metalas. O kai jis sakydavo mano žmona, būdavo aiškiai justi, kad markizui jis nepripažįsta jokios teisės į dukterį: juk Andermatas ją vedė, o vesti, jo supratimu, tas pat kas ir pirkti.
Pačiame vaido įkarštyje atėjo Gontranas. Linksmai šypsodamas, jis atsisėdo į fotelį ir, netardamas nė žodžio, su didžiausiu pasitenkinimu klausėsi.
Kai bankininkas, pritrūkęs kvapo, nutilo, jo svainis kilstelėjo ranką ir sušuko:
Prašau žodžio! Kaip matau, jūs abu likote be gydytojų. Tai va, aš siūlau savo kandidatą daktarą Onora. Jis vienintelis turi susidaręs apie Anvalio mineralinius vandenis tikslią ir tvirtą nuomonę. Jis skiria juos gerti ligoniams, bet pats negertų už jokius pinigus. Jei norite, galiu nueiti pas jį ir susitarti.
Tai buvo vienintelė išeitis, ir abu paprašė Gontraną tuojau pat jį atvesti. Markizas negalėjo ramiai galvoti apie režimo bei gydymo pasikeitimus ir kuo greičiau norėjo išgirsti naujo gydytojo nuomonę, o Andermatui taip pat labai rūpėjo pasitarti su juo dėl Kristianos.
O ši už durų girdėjo jų balsus, bet nėmaž nesiklausė ir nesuprato, ką jie kalba. Vyrui išėjus, ji baimingai šoko iš lovos, lyg čia būtų jai grėsęs koks pavojus, ir, nelaukdama kambarinės, skubiai apsirengė.
Praeitos dienos ir šio ryto įvykiai Kristianą išmušė iš vėžių. Visas pasaulis jai atrodė pasikeitęs, ir gyvenimas, ir patys žmonės buvo tarsi nebe tie kaip vakar.
Vėl pasigirdo Andermato balsas:
O, sveikas, Bretinji! Kas gero?
Jis jau nebesakė ponas Bretinji.
Pasigirdo kitas balsas:
Sveikas, Andermatai! Ačiū, viskas kuo puikiausiai. Šįryt atvažiavote?
Kristiana, kuri tuo metu šukavosi, suėmusi palei smilkinius savo ilgus plaukus, taip ir sustingo be kvapo, pakeltomis rankomis. Ji tarsi regėjo pro sieną, kaip jie spaudžia kits kitam rankas. Kojos jai sulinko, ji turėjo atsisėsti, o plaukai išsidriekė ant pečių.
Dabar kalbėjo Polis, ir nuo kiekvieno jo žodžio jai sudrebėdavo visos gyslos. Ji nesugaudė tų žodžių prasmės, bet kiekvienas jų dauždavo jai stačiai į širdį tarytum kūjis į varpą.