Pateikiau jiems pasiūlymą, kalbėjo Luka. Tai viena priežasčių, kodėl aš čia, Australijoje. Sabatinių viešbučių įmonė vis plečiasi. Planuojame statyti prabangų viešbutį Melburne ir Sidnėjuje, dar vieną Kvynslande, Aukso Krante. Tikriausiai skaitei apie tai laikraščiuose.
Brontė stebėjosi, kaip galėjo tai praleisti. Nors pyko ant Lukos, kartkartėmis, negalėdama susivaldyti, laikraščiuose ir paskalų žurnaluose ji vis ieškodavo jo ar jo šeimos pavardės. Vos prieš kelis mėnesius ji sužinojo apie jo vyresniojo brolio Džordžijo ir jo žmonos Majos skyrybas. Kažką girdėjo ir apie jaunesnįjį brolį Nikolą, apie tai, kad jis laimėjo milžinišką sumą, žaisdamas pokerį Las Vegaso kazino. Bet nieko negirdėjo apie Luką. Atrodė, kad pastaruosius dvejus metus jis buvo visiškai dingęs iš žiniasklaidos radaro.
Ne, turiu įdomesnės veiklos, atkirto ji.
Tamsios jo akys vis nepaleido jos žvilgsnio. Tai buvo mūšis, kurį ji privalėjo laimėti. Brontė stengėsi atrodyti rami, bet jo artumas vis tiek ją labai stipriai veikė. Mergina jautė, kaip pašiurpsta oda, kaip daužosi širdis, o pilve, rodos, apsigyveno pulkas drugelių aštriais skustuvėliais vietoj sparniukų. Ji niekada neleido sau galvoti apie tai, kad galbūt jie dar pasimatys. Šaltą, liūdną ir pilką lapkričio dieną prieš dvejus metus jis šiurkščiai ir netikėtai nutraukė jų pusmetį trukusį romaną. Brontės meilė per tą laiką nurimo, virto kietu ledo gabalu, įstrigusiu krūtinėje. Kokia ji buvo naivi kvailutė, kad įsimylėjo tokį beširdį vyrą! Jis nė karto neatsakė į jos skambučius ar elektroninius laiškus. Jai net atrodė, kad jis pasikeitė adresus ir numerius, kad ištrintų ją iš savo gyvenimo.
O dabar jis grįžo, lyg nieko nebūtų nutikę.
Kodėl tu čia? paklausė ji spoksodama į jį. Kodėl tu iš tiesų čia?
Luka vis dar žiūrėjo į ją iš savo bokšto, bet jo veidas sušvelnėjo. Tamsios akys priminė ištirpusį šokoladą, o lūpos pagundą, kuriai neįmanoma atsispirti. Brontė beveik juto jo tobulas lūpas, bučiuojančias ją. Jos lūpos suvirpėjo, o prisiminusi jo svaigų glėbį, pasijuto taip, lyg iš jos širdies kažkas trauktų ką tik suvarytas strėles.
Brontė pajuto, kaip pamažu tirpsta jos ledo šarvai, ir užsisklendė, sustingusi stovėjo priešais jį sukryžiavusi rankas, ryžtingai sučiaupusi lūpas.
Norėjau tave dar sykį pamatyti, Bronte, tarė Luka. Norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai.
Ji su pasibjaurėjimu atsiduso.
Viskas gerai? Kodėl man turėtų nebūti viskas gerai? Tavo ego turėtų būti daug didesnis, nei įsivaizdavau, jei manai, kad vis dar verksiu tavęs po visų tų metų. Praėjo beveik dveji metai, Luka. Dvidešimt du mėnesiai ir keturiolika dienų. Mano gyvenimas iš tikrųjų tęsiasi.
Ar su kuo nors susitikinėji? paklausė jis, vis dar žiūrėdamas į ją tuo savo stingdančiu vanagišku žvilgsniu.
Brontė kilstelėjo smakrą.
Taip, jeigu atvirai, tai taip.
Luka neparodė jokio ženklo, kad išgirstas atsakymas būtų nors kiek jį paveikęs, bet ji jautė vidinę įtampą, kurios anksčiau nebuvo.
Ar tavo vaikinas prieštarautų, jei pavogčiau tave šįvakar vakarienei?
Niekur su tavimi neisiu, Luka, atkirto Brontė. Nei šįvakar, nei rytoj vakare, niekada.
Jis žengė arčiau, uždėjo savo delną jai ant rankos, kad ji nesitrauktų. Brontė pažvelgė į jo ilgus, tamsius, įdegusius pirštus ant savo it pienas baltos odos ir sudrebėjo. Atrodė, kad nuo to vienintelio prisilietimo jos kraujas tuoj užvirs. Jautė, kaip daužosi širdis ir susitraukia pilvas, jam švelniai sugniaužus ranką.
Argi vienas vakaras yra tiek daug?
Ji pastūmė Lukos ranką, bet jis uždėjo kitą ir tvirtai laikė. Jis buvo per arti. Ji jautė jo šiltą mėtinį kvapą sau ant veido. Užuodė citrininį losjoną po skutimosi. Jautė, kaip jos kūnas atsako jam.
Nedaryk to, Luka, sušnibždėjo ji trūksmingai.
Ko nedaryti? paklausė jis, vis dar į ją žiūrėdamas ir nykščiu lėtai, užburiamai perbraukdamas jai per ranką.
Ji nurijo kančios gumulą.
Manau, tu žinai, tarė ji. Tau tai žaidimas. Tu čia, Australijoje, ir tau reikia žaidimų draugės. Ir kas gi tinka labiau nei ta, kurią jau pažįsti ir kuri, nekeldama problemų, išeis, kai viskas baigsis?
Luka liūdnai šyptelėjo.
Tavo nuomonė apie mane daug blogesnė, nei tikėjausi. Ar aš nepakankamai atlyginau už tai, kad nutraukiau mūsų romaną?
Daugiau, nei nutuoki, pagalvojo Brontė.
Pakabuką su opalu nusiunčiau atgal, atsakė ji, abejingai žvelgdama į Luką. Jie neša nelaimes. Pamaniau, kad man jų pakanka, ypač po pažinties su tavimi.
Jam prie lūpų iš pykčio atsirado duobutė.
Labai negražiai pasielgei, grąžindama jį tokios būklės, tarė jis. Tai brangus papuošalas. Kaip tu jį sudaužei? Pervažiavai buldozeriu?
Ji dar aukščiau kilstelėjo smakrą.
Panaudojau kūjį. Buvo nenusakomai malonu.
Tai nederamas reto juodojo opalo išniekinimas. Jei būčiau žinojęs, kad būsi tokia irzli, būčiau padovanojęs deimantų. Jie bent jau nesudaužomi.
Esu tikra, būčiau radusi būdą, kaip tai padaryti.
Jis nusišypsojo, parodė tobulus baltus dantis, o apie akis susimetė smulkios raukšlelės.
Taip, neabejoju, kad būtum, cara.
Brontė vėl pajuto tą patį drebuliuką pilve ir beviltiškai stengėsi jį suvaldyti. Kodėl šis vyras verčia ją jaustis tokia silpna ir prieraišia? Vien tik jo artumas atmintin grąžino kiekvieną akimirką, kurią jie praleido kartu. Atrodė, kad jos kūnas pabudo iš ilgo miego ir kabinosi į aistringą gyvenimą. Visi jos pojūčiai persijungė į ypač jautrų registrą, kiekviena ląstelė tvinkčiojo laukdama, kada jis vėl ją palies.