Ką turite galvoje?
Jeigu būtumėte prašęs mano namų telefono numerio. Esu tikra, kad nenorėjote, jog Stefanija su Džordanu imtų manyti, kad aš jums parūpau asmeniškai, atšovė ji šaipydamasi.
Gideonas vėl giliai įkvėpė stengdamasis susitvardyti. Tuščios pastangos, kandžiai pagalvojo jis. Neatminė, kada buvo toks sutrikęs.
Manau, kad tai neįmanoma.
Tikrai?
Ar jam pasivaideno, ar Džoja iš tikrųjų stovi arčiau, nei prieš kelias sekundes? Taip arti, kad Gideonas pastebėjo, kokios putlios jos krūtys, matė nėriniais puoštos liemenėlės kaušelio kraštelį ir ritmingai tvinkčiojantį pulsą jos kaklo duobutėje.
Viešpatie mieliausias...
Jo žvilgsnis tapo ledinis.
Iš šio mūsų pokalbio tikriausiai jau supratote, kad dirbti kartu negalėsime?
Ji staiga atsitiesė ir iškart perėjo prie reikalo.
Tariausi su Lukanu, ne su jumis, Gideonai. Paprastai nenuviliu žmonių, kuriems esu pasižadėjusi dirbti. Juk ir jūs vadovaujatės tokia pat taisykle, tiesa?
Pasirodo, Džoja perprato Gideoną taip pat gerai, kaip ir jis ją!
Man atrodo, kad jūsų profesinių paslaugų Pikardo ir Raito bendrovei reikia labiau negu man, jau ramiau tarė jis.
Priešingai, jie tikrai apsidžiaugė, gavę progą pasitarnauti Lukanui.
Kurgi ne. Pikardo ir Raito bendrovei buvo didelė garbė išleisti vieną iš savo darbuotojų mėnesį padirbėti Sent Klerų įmonėje. Verslo pasaulyje gerai žinomo Lukano Sent Klero asmeniškas pakvietimas Džojos Makinli karjerai taip pat nepakenks.
Taigi, Gideonai, Lukanas šiuo susitarimu yra patenkintas, Pikardo ir Raito bendrovei jis taip pat priimtinas, aš juo taip pat patenkinta. Regis, kad jūs vienintelis, kuriam jis nepatinka. Ji žiūrėjo tiesiai jam į akis jos žvilgsnis buvo įžūlus.
Gideonas šaltai jį atrėmė.
Bet aš nesakiau, kad man jis nepatinka.
Ne?
Ne.
Jei taip, manau, kad šį mažą nesusipratimą mums pavyko išspręsti, nerūpestingai tarė ji.
Nė velnio! Gideonas tikrai nenorėjo, kad ištisas keturias savaites Džoja painiotųsi jam po kojomis Sent Klerų įmonės pastate.
Ir šiaip nelinksmas jo mintis sudrumstė dar viena, tokia pat nemiela jos replika.
O dabar gal malonėtumėte man paaiškinti, ką turėjote galvoje sakydamas, kad manęs ypač nenorėjo išleisti Džeisonas Pikardas?
Gideonas suprato, kad šį kartą ji to klausė ne tam, kad paerzintų. Ji nebeatrodė susijaudinusi. Nors merginos balsas skambėjo linksmai ir ji atrodė rami, iš tikrųjų degė pykčiu. Tai buvo matyti iš jos žibančių žalių akių ir nuraudusių skruostų. Kodėl ji pyko, Gideonas nesuprato. Visa glaudžiai susijusi teisininkų bendruomenė žinojo, kad jau pusmetį ji draugauja su jaunuoju Pikardu.
Jis gūžtelėjo plačiais pečiais.
Visi žino, kad jūs draugaujate.
Taip ir yra mes tik draugai, ramiai tarė ji. Nei daugiau, nei mažiau.
Atleiskite, jei užgavau jūsų jausmus.
Jau sakiau, kad neužgavote.
Gideonas suspaudė lūpas.
Neketinu ginčytis su jumis dėl tos nekaltai mano ištartos pastabos, už kurią jau atsiprašiau.
Ar kas apskritai drįsta su jumis ginčytis, Gideonai? Džoja Makinli buvo akivaizdžiai suirzusi.
Matyt, drįsta, nutęsė jis nenuleisdamas nuo jos akių.
Bet šiuo atveju tai ne ginčas, tai dialogas, atkirto ji.
Jis papurtė galvą.
Neturiu tam laiko, be to, man tai nesvarbu...
Bet man svarbu.
Ji neleido jam baigti ir priėjo dar arčiau. Atsistojo taip arti, kad jis skruostu jautė šiltą jos burnos kvapą, o jos viršugalvis, stovint ant trijų colių aukštakulnių, atsidūrė tiesiai prieš akis.
Gideonas jau gailėjosi, pradėjęs šią šneką. Jam norėjosi paimti vieną dėžę iš nediduko skaisčiai raudono moters automobilio bagažinės ir pakilus iki Lukano kabineto užsidaryti jame visai dienai.
Gideonui buvo trisdešimt ketveri, jo karjera buvo sėkminga, o trumpi dalykiniai verslo reikalai, kuriais retkarčiais užsiimdavo, nekėlė jam pernelyg didelių rūpesčių. Jis mylėjo du savo brolius ir motiną, tačiau su kitais žmonėmis nemėgo nei bendrauti, nei rodyti jiems savo jausmų.
Tai, būnant su valdingąja Džoja Makinli, buvo nelengva. Ypač dabar, kai ji visą laiką bus šalia, ir jam norom nenorom teks uosti citrininio jos plaukų šampūno aromatą ir stebėti jos žvilgančius raudonus plaukus, kuriuose žėrėjo kaštoninio, auksinio ir cinamono atspalvių sruogos. Neįprastos spalvos buvo natūralios, ne dažytos, Gideonas tai žinojo, nes ir jos sesers plaukai buvo tokie pat.
Kažin, kaip jaustųsi, jei tuos plaukus paliestų? Ar jie būtų tokie pat, kokie atrodo, švelnūs lyg šilkas? O gal šiurkštūs ir pasišiaušę, kaip ir ji pati...
Suvokęs, kad šitaip elgtis nedera, ir stengdamasis atsikratyti tokių minčių, Gideonas staiga pasitraukė atatupstas ir pažiūrėjo į ją iš aukšto.
Džoja, aš suprantu, kad mano broliui vedus jūsų seserį, mudu tapome beveik giminės. Žodis beveik čia labai tiko! Bet žinokite, kad jūsų intymus gyvenimas manęs visiškai nedomina.
Džojos akys išsiplėtė išgirdus, kaip ūmiai Gideonas tai pasakė. Ji neabejojo, kad jos sesuo jam patinka, kad jis gerbia ją ir pritaria jos santuokai su jo broliu. Tad kodėl, vos pamatęs ją, Džoją, pajuto tokią antipatiją?
Gal jis nemėgsta jos jau seniai, dar iki pirmojo jų susitikimo, sužinojęs, kad ji draugauja su Džeisonu Pikardu? Ji žinojo apie gandus, kurie pastaruosius šešis mėnesius sklandė Pikardo ir Raito bendrovėje. Tiesą sakant, tie gandai buvo nepagrįsti.