Bet jis, po velnių, sugebėdavo valdytis. Ir kai norėdavo pasimylėti su moterimi, visada tai darydavo lovoje.
Tačiau su Lekse, matyt, buvo galima ir kitaip. Jis vos nepaėmė jos čia pat, Malberio dvaro virtuvėje. Jei nebūtų laiku sustojęs, jie tikriausiai būtų tęsę ant stalo arba tiesiog ant akmeninių grindų.
Lukanas liūdnai palingavo galva taip, Leksė visiškai nepanaši į kitas moteris. Apie tokią moterį jis svajojo visą gyvenimą!
Tamsios ilgų ir nuostabių plaukų garbanos išsipešusios iš kasos netvarkingai krito ant liaunų pečių, o lūpos tos nuostabiai švelnios juslios lūpos buvo paburkusios, oda aplinkui šiek tiek paraudusi nuo aistringų bučinių.
Lukano veidas apsiniaukė ir jis nykščio pagalvėle švelniai perbraukė jai per aksominę odą.
Senokai skutausi.
Leksė pasipiktinusi išpūtė akis. Iš pradžių šis vyras apipila ją bučiniais, nuo kurių ji vos nepameta galvos, tada ją įžeidžia, o dabar tik tiek tegali pasakyti...
Ir viskas? Kodėl neatsiprašote? Kodėl nesakote daugiau tai niekada nepasikartos? Pamanykite senokai skutausi!
Jis pažvelgė į ją išdidžiai pakeltu smakru.
Kodėl turėčiau atsiprašyti už tai, kas jums, akivaizdu, suteikė tokį pat malonumą kaip ir man. Jis paniuro ir tyliai pridūrė: Taip pat negaliu pažadėti to, ko galbūt nepajėgsiu išpildyti.
Leksė nepatikliai nužvelgė jį, bet po kelių sekundžių žvilgsnis tapo rūstesnis.
Jūs savimyla, pasipūtėlis ir tikras niekšas... prapliupo ji ir nutilo ieškodama kuo skaudesnio žodžio įgelti. Asilas! piktai tėškė ir atsitraukė nuo jo.
Labai originalu, sausai iškošė Lukanas.
Leksė prisimerkė.
Buvau sugalvojusi ir taiklesnį žodį, tik nemanau, kad apsidžiaugtumėte jį išgirdęs!
Jis palingavo galva be išraiškos veide.
Tikriausiai ne baisesnį už tą, kuriuo pats save išvadinau.
Ji įtariai žvilgterėjo į jį.
Patikėkite, jei tik galėčiau, tuojau pat iš čia išvažiuočiau. Bet negaliu! Todėl... einu į viršų, laikas miegoti. Leksė pasičiupo nuo kėdės rankinę. Jums tikriausiai nesvarbu, kuriame kambaryje miegosiu? Nebijokite, į hercogo miegamąjį neisiu, pašaipiai pridūrė ji.
Galite rinktis bet kurį taip pat ir hercogiškąjį, atrėžė jis.
Nemanykite, kad tie keli bučiniai sužadino norą gultis į jūsų lovą...
Nebijokite, hercogui skirtuose kambariuose aš neketinu miegoti nei šią, nei kurią kitą naktį, patikino jis ir stipriai sukando dantis. Net ir su jumis.
Leksė staiga nuščiuvo.
Kodėl gi?
Lukanas atsuko jai nugarą, buvo matyti, koks jis įsitempęs.
Gal pagaliau nustosite, Lekse, ir eisite miegoti?
Tai buvo protingas ir išmintingas patarimas, juolab kad abu buvo pernelyg įsiaudrinę. Tačiau būdama su šiuo žmogumi Leksė neklausė nei proto, nei išminties.
Jūs nepaisote savo titulo. Vengiate šios vietos. Tiesą sakant, nenorėjote čia net atvažiuoti tai buvo aišku iš jūsų rytinio pokalbio su Džonu Bartonu.
Ką norite tuo pasakyti? Lukanas staiga atsigręžė ir pro pusiau užmerktas tamsias akis nužvelgė ją.
Leksė gūžtelėjo pečiais.
Šis namas toks nuostabus...
Prakeiktas mauzoliejus! atkirto Lukanas.
Galite čia viską pertvarkyti.
Net jei pakeisčiau sienas ir baldus, į dvarą grįžti vis tiek nenorėčiau, sumurmėjo jis. Būtų mano valia, sulyginčiau šią prakeiktą vietą su žeme ir užleisčiau žole!
Leksė pakraipė galvą.
Nieko nesuprantu...
O jums ir nereikia nieko suprasti, tvirtai tarė Lukanas. Pora bučinių dar nereiškia, kad turite teisę kištis į mano gyvenimą.
Apie savo veiksmus ar jausmus Lukanas nepasakodavo niekam netgi broliams Gideonui ir Džordanui, patiems artimiausiems žmonės. Jis tikrai neketino atsiverti Leksei ir paskui klausytis jos išvedžiojimų apie nesugebėjimą susitaikyti su vienatve, kurią patyrė tėvui išėjus gyventi pas kitą.
Gal jau eikite miegoti, Lekse, rimtai pasiūlė jis. Visa kita palikite man, susitvarkysiu.
Leksei nereikėjo kartoti du kartus, iš paniurusio Lukano veido suprato peržengusi ribą kišdamasi į dalykus, kurių jis nenorėjo su ja aptarinėti.
Tačiau vis vien buvo smalsu išsiaiškinti, kodėl Lukanas taip akivaizdžiai vengia Malberio dvaro ir visko, kas su juo susiję.
Aš visur jūsų ieškojau...
Leksė atsigręžė ir pažvelgė į Lukaną sparčiai žingsniuojantį į vakarinėje namo dalyje esančią galeriją, kurioje apžiūrinėjo ant ilgosios sienos sukabintus portretus. Aleksandras Sent Kleras, keturioliktasis Stauerbridžo hercogas.
Lukano tėvas. Mylimas jos senelis Aleksas...
Žvelgdama į portretą, paskui į šalia stovintį vyrą, pastebėjo, kad tėvas ir sūnus labai panašūs.
Aleksandro portretas, matyt, tapytas, kai šis buvo maždaug tokio pat kaip Lukanas amžiaus. Tamsiais, dar nežilais plaukais, kokius prisiminė Leksė, tačiau tokių pat aristokratiškų veido bruožų ir juodų akių.
Ji pašiepiamai šyptelėjo.
Manėte, kad manęs šįryt neberasite?
Tokia mintis iš tikrųjų šmėkštelėjo Lukano galvoje, kai nuėjęs į virtuvę rado dar karštą kavinuką ir skrebučių trupinių, bet pačios Leksės nė kvapo. Tačiau į vakarinėje namo dalyje esančią galeriją jis užsuko visai atsitiktinai, norėjo tik dar kartą apžiūrėti apgadintas sienas, iki atvyks statybininkai.
Šiandien Leksė buvo palaidais plaukais, kurie dar labiau pabrėžė dailų veidą. Ilgi banguojantys plaukai šįkart atrodė dar juodesni, galbūt dėl raudono megztinio ir prie jo derančių džinsų, kurie glaudžiai aptempė provokuojamai riestą užpakaliuką...