Tačiau nebūtinai ji turėjo būti ta pati Keitė. Džono Bartono žmona turėtų būti iš Škotijos, kaip ir jis.
Tačiau nebūtinai ji turėjo būti ta pati Keitė. Džono Bartono žmona turėtų būti iš Škotijos, kaip ir jis.
Ar jūs abu iš šių vietų? nutarė išsiaiškinti Leksė traukdama produktus iš dėžės.
Tiesą sakant, aš gimiau Škotijoje, tarė Džonas Bartonas liūdnai šyptelėdamas. Bet Keitė vietinė... iš šio kaimo, lyg tarp kitko pridūrė. Gal rytoj ar kurią kitą dieną užsuks pas jus pasisveikinti.
Manau, kad ponas Sent Kleras čia neužsibus, pertraukė jį Leksė. Dievulėliau, tai tikrai ta pati Keitė!
Mėlynakė blondinė Keitė. Leksė neabejojo, kad būtent ji yra mylima Džono Bartono žmona.
Aš juk minėjau, Lekse, kad čia užtruksime mažiausiai dvi dienas.
Ji staiga atsigręžė į Lukaną jis stovėjo tarpduryje, užstodamas praėjimą į kitus kambarius. Pro pusiau primerktus vokus įžūliai žiūrėjo į ją, nenuleisdamas akių. Leksė sunkiai nurijo seiles ir išlemeno:
Štai kokių gėrybių mums atnešė ponas Bartonas, labai mielai pasielgė.
Tik patys reikalingiausi produktai, paaiškino vyriškis. Gaila, kad buvote priverstas vėl čia važiuoti, Lukanai.
Nieko tokio, Džonai, tarė Lukanas draugiškai spausdamas vyrui ranką. Gal mudu su Lekse vakarieniausime Rožėje ir karūnoje, tikiuosi, ten vis dar galima pavalgyti, tiesa?
Pono Bartono žmona buvo tokia maloni ir pagamino mums troškinio, skubiai įsiterpė Leksė.
Rožės ir karūnos užeiga buvo ta vieta, kurioje apsilankyti Leksė tikrai nenorėjo. Ji priklausė dvarininkui Bilui Klintonui ir jo žmonai Merei, kurie tikrai pažinojo ir Leksę, ir Sianą, jie žinojo ir apie jų giminystės ryšį.
Vis dėlto vienas dalykas Leksei buvo aiškus: ji privalo nueiti į kaimą pasimatyti su močiute, bus negerai, jei ji iš kitų sužinos, kad, be Lukano Sent Klero, Malberio dvare šiuo metu apsistojusi ir jos vaikaitė!
Penktas skyrius
Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad gaminti valgį taip pat yra jūsų, kaip laikinosios sekretorės, pareiga, užsiminė Lukanas po valandėlės, kai grįžo į virtuvę pasikalbėjęs su Džonu ir persirengęs nauju kostiumu. Virtuvėje sklido malonus šildomo troškinio kvapas.
Leksė, kuri sėdėjo prie nutrinto ąžuolinio stalo ir gėrė kavą, suirzusi blykstelėjo į jį mėlynomis akimis.
Tiesą sakant, pietus paruošė Keitė Barton. Man beliko tik įdėti juos į orkaitę ir pašildyti.
Net ir tokiu atveju...
Liaukitės, nebūkite toks smulkmeniškas, Lukanai! Sudirgusi ji atsistojo ir įpylė jam dar vieną puodelį kavos.
Smulkmeniškas?.. švelniai perklausė Lukanas.
Taip, smulkmeniškas! Leksė įbruko kavos puodelį į rankas. Pienas ir cukrus ant stalo. Ji vėl atsilošė į kėdę ir ėmė spoksoti į savo puodelį.
Lukanas gurkšnojo nesaldintą juodą kavą, nes būtent tokią ir mėgo, ir žiūrėjo į jos nuleistą galvą. Matyt, jos nuotaika nė kiek nepagerėjo, Leksė net nežvilgtelėjo į jo pusę.
Lukanas išsitraukė kėdę kitoje stalo pusėje ir atsisėdo ištiesdamas kojas po stalu.
Jei būtumėte likusi Londone, ką dabar veiktumėte?
Leksė pažvelgė į jį iš padilbų ir pastebėjo, kad dabar Lukanas jau be kostiumo, be marškinių ir be kaklaraiščio, o apsitempęs storą juodą megztinį ir apsimovęs prie jo derančius juodus džinsus šitaip apsirengęs jis atrodė dar mįslingesnis ir tiesiog stulbinamai patrauklus.
Tikriausiai sukčiau galvą, kokios virtuvės patiekalą kinų ar italų užsisakyti į namus.
Kad ir kur jas nusivežtum, moterys vis tiek galvoja apie namus, ar ne? tyliai sumurmėjo jis lyg pats sau.
Ji pasišiaušė.
Ką norite tuo pasakyti?
Lukanas pastebėjo keletą juodų sruogų, išsipešusių iš tvirtai supintos kasos, o žvilgtelėjęs į jos širdelės formos veidą ir rausvas lūpas, pagalvojo, kad ji labai jautri. Įsižeidusi draskosi lyg katė, tą Lukanas jau buvo patyręs!
Jis gūžtelėjo pečiais.
Aš tik stengiuosi palaikyti pokalbį.
Ji susiraukė.
Ar jau nusprendėte, kaip reikėtų sutvarkyti antrąjį namo aukštą?
Jis linktelėjo galvą.
Iškviečiau meistrą, jis viską apžiūrės rytoj iš ryto.
Ir tada galėsime grįžti atgal? Ji pažvelgė į jį viltingomis akimis.
Lukanas kreivai šyptelėjo.
Nelygu, ką pasakys meistras. Pastebėjęs, kad ji supykusi, jis susiraukė. Pats matau, jog čia trūksta patogumų. Galime išsinuomoti kambarius kaimo viešbutėlyje, kaip manote?
Ne! Tiesą sakant, manau, kad neverta, pridūrė Leksė daug ramiau, kai pastebėjo, kad jai taip karštai sureagavus, Lukanas net prisimerkė. Namas jau įšilo, o vakarienei turime Keitės Barton troškinio.
Tikrai taip... neskubėdamas pritarė Lukanas.
Ar jis kažką įtarė?
Leksė negalėtų kaltinti Lukano, jei jam iš tiesų būtų kilęs įtarimas dėl audringos reakcijos į paprasčiausius jo žodžius. Jai iš tikrųjų buvo nelengva valdytis bijant, kad bet kurią akimirką gali išaiškėti, jog ji yra Sianos vaikaitė. Ir ypač kai paaiškėjo, kad Lukano ūkvedys yra vedęs Keitę Vilson, kuri gerai pažinojo Leksę.
Gal reikėtų pagaliau prisipažinti ir visam laikui baigti šį reikalą?
Betgi tokiu atveju ji neišvengiamai save įkalintų.
Leksė prisiminė, koks atstumiantis, bet kartu ir kerintis jausmas buvo apėmęs prieš daugelį metų, kai senelis Aleksas, jos įkalbėtas, pagaliau sutiko parodyti jai šaltąjį rūsį. Tai buvo nedidelė, vos šešių pėdų gylio ir dešimties pėdų pločio patalpa akmeninėmis grindimis ir lubomis. Viena iš keturių sienų buvo iš metalo, su kyšančiais strypais.