Iš viso parduotuvėje buvo trys kambariai, visi išpuošti ir puikiai sutvarkyti. Niekur nė dulkelės. Reifas sustojo prie virtuvės spintelės su baltais moliniais indais ir melsvai išdažytais uogienių stiklainiais.
Graži spintelė, tarė Regana jam už nugaros.
Panašią turime ir mes virtuvėje. Reifas neatsisuko. Žinojo, kur ji stovi. Motina joje laikydavo kasdienius indus. Baltus kaip ir šitie. Ir stiklines. Storo stiklo, kad nesudužtų. Vieną tokią kartą metė į mane, kai pasakiau jai kažką šiurkštaus.
Pataikė?
Ne. Būtų pataikiusi, jei būtų norėjusi. Jis atsigręžė ir apdovanojo ją žavia šypsena. Buvo velniškai taikli. Ką tu veiki šioje dykynėje, Regana Bišop?
Pardavinėju prekes, Reifai Makeidai.
Tavo prekės visai neprastos. Kiek norėtum už drakoną vitrinoje?
Tavo puikus skonis. Penkių penkiasdešimt.
Šiek tiek per daug, Regana. Ištiesęs ranką jis atsegė vienintelę auksinę jos švarkelio sagą.
Gestas jai pasirodė pernelyg intymus, bet ji nutylėjo.
Kiek moki, už tiek ir gauni.
Jei būsi sumani, gausi dar daugiau. Jis susikišo nykščius į priekines džinsų kišenes ir vėl pradėjo vaikštinėti. Kaip seniai čia gyveni?
Praėjusią vasarą suėjo treji metai.
Iš kur? Nesulaukęs atsakymo Reifas atsigręžė ir kilstelėjo juodą patrauklų antakį. Tiesiog palaikau pokalbį, brangioji. Noriu geriau pažinti žmones, su kuriais mezgu verslo santykius.
Kol kas jokio verslo dar nepradėjome. Ji užsikišo plaukų sruogą už ausies ir nusišypsojo. Brangusis.
Reifas pratrūko skambiai, žaviai juoktis. Nedidelės jaudulio bangelės nusirito jos kūnu. Regana jautė, kad šis vyras iš tų, kurių saugotis savo dukroms liepia motinos. Nors jis ir traukė akį, verslas buvo svarbesnis. Darbui ji visada teikė pirmenybę.
Manau, tu man patiksi, Regana. Jis pakreipė galvą. Atrodai pritrenkiamai.
Ir vėl palaikai pokalbį?
Tik atkreipiau dėmesį. Vis dar šypsodamasis jis apžiūrėjo jos rankas. Regana nešiojo gražius žiedus su spindinčiais akmenėliais ir aukso aptaisais. Ar nors vienas iš jų reiškia, kad kas nors stovi man skersai kelio?
Jos krūtinėje suplazdėjo drugeliai. Nugara pašiurpo.
Sakyčiau, nelygu, kur link suki.
Ne, paskelbė jis. Tu netekėjusi. Ką tik pati pasakei. Taigi. Patenkintas jis atsisėdo ant raudonos aksominės kušetės ir atmetė ranką ant išlenkto atlošo. Gal norėtum prisėsti?
Ne, ačiū. Atėjai aptarti darbo reikalų ar įsivilioti mane į lovą?
Aš niekada neįkalbinėju moterų eiti su manimi į lovą. Reifas jai nusišypsojo.
Ne, pagalvojo ji. Tau pakanka akinamai nusišypsoti ir pamoti pirštu.
Darbas, Regana. Atsipalaidavęs jis sukryžiavo kojas. Tik darbo reikalai, kol kas.
Gerai. Tada pasiūlysiu tau karšto sidro.
Mielai išgersiu.
Ji nuėjo į galinę parduotuvės patalpą. Likęs vienas Reifas susimąstė. Nenorėjo elgtis taip tiesmukai, pats nesuprato, kodėl ji taip smarkiai jį traukia. Kažkuo viliojo jos laikysena, dailus pagal užsakymą siūtas švarkelis, ramios ir linksmos akys, karštas kvėpavimas.
Regana Bišop yra neabejotinai iš tų moterų, pas kurias vedantis kelias ilgas ir nuklotas erškėčiais. Reifas nebijojo sunkumų, bet šiuo metu buvo pernelyg užsiėmęs, kad ryžtųsi tokiam iššūkiui.
O tada pamatė ją sugrįžtant: ilgos dailios kojos ir žaviai siūbuojantys, pusę veido dengiantys plaukai.
Po šimts, pagalvojo jis. Tokiai moteriai visada galima rasti laiko.
Ačiū. Reifas paėmė garuojantį emaliuotą puodelį. Ketinau pasisamdyti kokią nors įmonę iš Vašingtono ar Baltimorės, galbūt net pats pasidairyti po vieną kitą parduotuvę.
Galiu gauti viską, ką gautų Vašingtono ar Baltimorės įmonės, ir pasiūlyti geresnę kainą.
Galbūt. Svarbiausia, aš ir pats noriu dirbti su šalia gyvenančiais žmonėmis. Pažiūrėsime, kaip mums pavyks. Reifas gurkštelėjo sidro, jis buvo karštas ir aštrus. Ką žinai apie Barlou namą?
Jis po truputį griūva. Manau, tai nusikaltimas, kad iki šiol niekas nebandė jo išsaugoti. Šio krašto žmonės mielai rūpinasi savo istorinėmis vietovėmis ir pastatais. Tačiau šis namas jiems nerūpi. Jei turėčiau lėšų, būčiau ir pati jį nusipirkusi.
Ir būtum gavusi daugiau nei suderėjusi. Namas tvirtas kaip uola. Jei nebūtų buvęs taip gerai suręstas, dabar iš jo būtų likusi tik nuolaužų krūva. Vis dėlto reikės nemažai padirbėti... Jis susimąstė ir ėmė piešti vaizdą mintyse. Išlyginti, nušlifuoti ir apšiltinti grindis, sienas nutinkuoti arba visai išgriauti, pakeisti langus. Stogas gyva bėda. Sugrįžęs į dabartį jis gūžtelėjo. Reikia laiko ir pinigų. Noriu, kad namas vėl atrodytų kaip 1862-aisiais, kai jame gyveno Barlou šeima, pro svetainės langus stebėjusi Antietamo mūšį.
Tikrai? šypsodamasi paklausė Regana. Maniau, jie drebėjo pasislėpę daržovių rūsyje.
Aš viską kitaip įsivaizduoju. Turtingi ir privilegijuoti miestelėnai stebi spektaklį, galbūt šiek tiek suirzę, kad dėl patrankų griausmo įskilo langas arba kad mirštančiųjų riksmai prikėlė jų kūdikį iš popietinio miego.
O tu cinikas. Jei esi turtingas, dar nereiškia, kad neišgyveni siaubo matydamas, kaip ant tavo pievelės miršta žmonės.
Didysis mūšis vyko šiek tiek toliau. Na, šiaip ar taip, aš noriu būtent to tinkamų spalvų, apdailos, tapetų, baldų ir kitų dalykų. Staiga jis užsigeidė surūkyti cigaretę, bet nuvijo šią mintį šalin. Ar tau patiktų įrengti namą, kuriame vaidenasi?