Gerai. Stengdamasi užgniaužti nekantrumą Regana spustelėjo jai ranką. Papasakok apie blogąjį berniuką Makeidą.
Reifą. Kesės veidas pragiedrėjo. Man jis visada patiko. Jie visi. Mieste nebuvo merginos, kuri nors kelias naktis nebūtų svajojusi apie brolius Makeidus.
Man patinka Devinas. Regana gurkštelėjo kavos. Jis atrodo rimtas, kartais paslaptingas, bet patikimas.
Taip, Devinu galima pasikliauti, sutiko Kesė. Niekas netikėjo, kad iš jų išeis kas nors gera, bet Devinas puikus šerifas. Jis teisingas. Džeradas didmiestyje dirba teisininku. O Šeinas, na, jis kartais elgiasi šiurkštokai, bet triūsia savo ūkyje sunkiau už du mulus. Kai jie buvo jaunesni ir atidumdavo į miestą, motinos užrakindavo dukras, o vyrai vaikščiodavo pasieniais.
Tikri garbingi piliečiai, tiesa?
Jie buvo jauni ir visą laiką lyg ant ko nors širstantys. Pikčiausias atrodė Reifas. Tą naktį, prieš išvykdamas iš miesto, jis susikivirčijo su Džo. Reifas sulaužė jam nosį ir išmušė kelis dantis.
Tikrai? Regana pamanė, kad jai tikriausiai jis patiks.
Reifas nuolat ieškodavo dingsties susimušti. Jų tėvas mirė, kai jie dar buvo vaikai. Man tikriausiai buvo dešimt, susimąstė ji. O vėliau mirė ir mama, netrukus Reifas išvyko. Ji sirgo beveik metus. Tada ir prasidėjo sunkumai ūkyje. Dauguma manė, kad Makeidai turės jį parduoti, tačiau jie sugebėjo išsilaikyti.
Bent jau trys iš jų.
Mmm... Kesė pasigardžiavo kava. Ji taip retai galėdavo tiesiog pasėdėti ir pailsėti.
Jie buvo vos išaugę iš berniūkščių. Džeradui tada buvo apie dvidešimt trejus, o Reifas vos dešimčia mėnesių jaunesnis. Devinas maždaug ketveriais metais vyresnis už mane, o Šeinas metais jaunesnis už jį.
Atrodo, poniai Makeid teko labai daug dirbti.
Ji buvo nuostabi. Stipri. Viską laikė savo rankose, nors ir sunku kartais būdavo. Visada ja žavėjausi.
Kartais reikia būti stipriai, kad ko nors atsisakytum, sumurmėjo Regana. Tada papurtė galvą. Buvo pasižadėjusi jos nespausti. Kaip manai, kodėl jis sugrįžo?
Nežinau. Sako, dabar jis turtingas. Užsidirbo krūvą pinigų pirkdamas ir parduodamas žemes, namus. Atrodo, turi savo įmonę. Makeidas. Taip ją pavadinęs. Tiesiog Makeidas. Mano mama visada sakydavo, kad jis atsidurs už grotų arba žus, bet...
Kesė žvilgtelėjo pro langą ir jos balsas nutrūko.
Oho, sumurmėjo ji. Šarlina buvo teisi.
Hm?
Jis atrodo dar geriau nei anksčiau.
Smalsaudama Regana pasisuko kaip tik tuo metu, kai sužvangėjusios atsivėrė durys. Šeimos gėdai įžengus vidun, ji buvo priversta pripažinti, kad tai vienas nuostabiausių jos matytų patrakėlių.
Jis nusipurtė sniegą nuo tankių, juodų kaip naktis plaukų ir nusivilko trumpą juodą odinę striukę, kuri visiškai netiko Rytų pakrantės žiemoms. Reganai jis pasirodė panašus į karį nedidelis randas, neskustas smakras ir kreivoka nosis, kuri jo gražiam veidui teikė atšiaurumo. Kūnas atrodė tvirtas kaip granitas, o ryškiai žalios akys nė kiek ne švelnesnės. Su padėvėtais flaneliniais marškiniais, suplėšytais džinsais ir nutrintais batais nebuvo panašus į labai turtingą, klestintį verslininką. Tačiau neabejotinai atrodė pavojingas.
Reifas su malonumu pastebėjo, kad Edės užeiga beveik nepasikeitusi. Prie bufeto stovėjo tikriausiai tos pačios kėdės, kurių sėdynes jis, dar vaikas, šildydavo laukdamas ledų su sirupu ar gazuoto gėrimo. Sklandė tokie pat kvapai riebalų, kepinamų svogūnų, nuolat Edės rūkomų cigarečių dūmo ir vos juntamo pušų kvapo valiklio.
Neabejojo, kad Edė darbuojasi virtuvėje keptuvėje varto suvožtinius arba maišo puodus. Ir jau tikrai prie galinio staliuko knarkia senasis Tidas, net nepastebėjęs, kad kava atšalo. Kaip visada.
Jis ramiai, vertinamai peržvelgė akinamai baltą bufetą su permatomomis plastiko indaujomis, kuriose buvo sudėti tortai ir pyragai, sienas, ant kurių kabėjo nespalvotos pilietinio karo mūšių nuotraukos, ir sustojo žvilgsniu prie staliuko už aukštos pertvaros. Prie jo sėdėjo dvi moterys su kavos puodeliais rankose. Vienos jų nepažinojo. Atrodė įspūdingai. Medaus atspalvio rudi plaukai, lygiai nukirpti iki smakro, gražiai įrėminantys švelnių bruožų kreminės odos veidą. Ilgos blakstienos virš tamsiai mėlynų smalsių akių. Ir įžūlus mažytis apgamas prie pat putlių nesišypsančių lūpų kampučio. Idealus paveikslėlis, pamanė jis. Tarsi iškirptas iš žvilgančio moteriško žurnalo.
Jie tyrinėjo vienas kitą, vertino taip, kaip moteris ar vyras vertintų įdomų papuošalą parduotuvės vitrinoje. Tada Reifas nukreipė žvilgsnį į droviai besišypsančią trapią neaukštą blondinę baikščiomis akimis.
Po perkūnais. Žybtelėjusi jo šypsena penkiais laipsnis pakėlė kavinės temperatūrą. Mažoji Kesė Konor.
Reifai. Girdėjau, kad sugrįžai. Išgirdusi, kaip Reifo pakelta nuo kėdės Kesė sukikeno, Regana išrietė antakį. Retai galėdavai išgirsti taip laisvai besijuokiančią Kesę.
Graži kaip visada, pasakė jis ir pabučiavo ją tiesiai į lūpas. Pasakyk, kad pagaliau išspyrei lauk tą idiotą ir atlaisvinai man kelią.
Ji šiek tiek atsitraukė nuo jo bijodama liežuvautojų.
Dabar turiu du vaikus.
Berniuką ir mergytę. Girdėjau. Jis timptelėjo jos prijuostės dirželį ir šiek tiek susirūpinęs pagalvojo, kad ji netekusi daug svorio. Vis dar čia dirbi?