Hmm, Megė šiek tiek pasikėlė ir papureno ką tik pasodintų darželinių našlaičių vainiklapius jai jie atrodė ne visai sveiki. Gal galėtum paduoti laistytuvą?
Tu manęs nesiklausai.
Klausausi, ji atsitiesė ir pati pasiėmė laistytuvą. Buvau nuvykusi į Kankuną ir dabar turiu tiek drabužių, kad jie vos telpa spintose Los Andžele.
Nekeisdamas atakos tempo ir nuotaikos Sidžėjus išbandė kitą ėjimą.
Ne aš vienas, vėl pradėjo jis, stebėdamas, kaip ji laisto gėles, bet ir visi kiti, kurie tave pažįsta ir viską žino, mano, kad tu...
Išsikrausčiau iš proto? užbaigė Megė. Perlaisčiau, nusprendė, kai ryškūs žiedai nusviro. Dar daug ko teks išmokti gyvenant kaime. Sidžėjau, užuot kabinėjęsis ir bandęs priversti mane daryti tai, ko visiškai nenoriu, geriau prieitum ir paduotum man ranką.
Ranką? Sidžėjaus balse nuskambėjo pasišlykštėjimo gaidelė, tarsi jam būtų pasiūlyta geriausią škotišką viskį atskiesti vandeniu iš čiaupo.
Megė sukikeno.
Paduok man tas petunijas, grumdamasi su akmenuota dirva ji įsmeigė į žemę mažą kastuvėlį. Sodi ninkystė yra geras užsiėmimas, ji grąžina žmogų prie gamtos.
Neturiu jokio noro liesti gamtos.
Šįkart ji nusijuokė ir pažvelgė į dangų. Kurgi ne! Ko gero, pats artimiausias Sidžėjaus sąlytis su gamta saulėje įkaitęs chloruotas baseinas. Dar prieš kelis mėnesius ji buvo nutolusi nuo gamtos ne ką mažiau už Sidžėjų. Ir niekada iki šiol nė nebandė prie jos priartėti. Bet dabar šį tą atrado tai, ko net neieškojo. Jei nebūtų atvykusi į Rytų pakrantę kurti muzikos naujajam miuziklui, jei nebūtų pasidavusi momentinei užgaidai po ilgo varginančio darbo patraukti pietų kryptimi, niekad nebūtų atsidūrusi mažame ramiame miestelyje, pasislėpusiame kažkur Žydrųjų kalnų glūdumoje.
Ar mes apskritai galime žinoti, kur mūsų vieta, galvojo Megė, jei Fortūna atsitiktinai ten nenuveda? Ji nežinojo, kur važiuoja, kitaip sakant, važiavo į niekur, bet sėkmė palydėjo į tikruosius namus.
Gal pats likimas atvedė ją į Morganvilį 142 gyventojų miestelį su prieškalnėje išsidėsčiusiais namukais. Tolstant nuo centro kelias šakojosi į daugybę mažų keliukų, kurie vedė link atskirų fermų ir pavienių kalnų trobelių. Jei likimas ją atlydėjo į Morganvilį, tai tikriausiai jis ir sudėliojo viską taip, kad jai atvykus čia kaip tik buvo parduodamas namas su dvylika akrų žemės. Nė akimirkos ji nedvejojo ir nesiderėjo dėl kainos. Megei tiko visos sąlygos, ir po mėnesio ji jau laikė rankose nuosavybę patvirtinantį dokumentą.
Žvelgdama į triaukštį medinį karkasinį namą su lenktomis langinėmis ji įsivaizdavo savo draugus ir kolegas, sukinėjančius pirštą prie smilkinio. Savo itališko marmuro koridorių ir įvairiais raštais išmargintą baseiną ji iškeitė į surūdijusius vyrius ir akmenų sienas. Bet padarė tai nė nemirktelėjusi. Megė papureno žemę aplink petunijas ir atsilošė. Jos atrodė gyvesnės už našlaites. Ji tarėsi supratusi kodėl.
Ką manai?
Manau, kad turėtum grįžti į Los Andželą ir užbaigti miuziklą.
Turėjau omenyje gėles, keldamasi nuo žemės Megė brūkštelėjo ranka per džinsus. Tikėsi ar ne, kaip tik čia aš jį bandau užbaigti.
Mege, kaip tu gali čia dirbti? pratrūko Sidžėjus ir manieringai sumosikavo rankomis jo nenatūrali vaidyba Megę visada žavėjo. Kaip gali čia gyventi? Ši vieta visai necivilizuota.
Kodėl? Ar dėl to, kad čia nėra sveikatingumo klubų ir madingų parduotuvėlių ant kiekvieno kampo? norėdama sušvelninti rūsčiai nuskambėjusį klausimą ji atsargiai palietė Sidžėjaus ranką. Giliai kvėpuok, nesibaimink. Gaivus oras tau nepakenks.
Man visai nesvarbu, kokiu oru kvėpuoju, švariu ar užterštu, sumurmėjo jis ir kilstelėjo nuo žemės koją. Sidžėjus buvo Megės agentas, bet nuo to laiko, kai mirė Džeris, laikė save geriausiu jos draugu. Prisiminęs tai jis ėmė kalbėti švelniau: Klausyk, Mege, aš suprantu tau buvo nelengva. Gal Los Andželas šiuo metu tau kelia per daug nemalonių prisiminimų, bet juk negali gyva pasilaidoti.
Aš ir nesilaidoju, tarsi patvirtindama savo žodžius ji uždėjo delnus jam ant dilbių. Jau beveik dveji metai praėjo, kai palaidojau Džerį. Tai ankstesnis mano gyvenimas, niekuo nesusijęs su tuo, kas čia vyksta. Mano namai dabar čia, Sidžėjau. Nežinau, kaip tau paaiškinti, kad suprastum, užsimiršusi ji purvinomis rankomis suėmė jo delnus. Dabar čia mano kaimas, ir čia aš laimingesnė nei kada nors anksčiau Los Andžele ar kur kitur.
Sidžėjus suprato, kad bando galva pramušti sieną, bet nusprendė pabandyti dar kartą.
Mege, jis uždėjo ranką jai ant peties ir Megė pasijuto kaip maža mergytė, kurią jis nusprendė pamokyti. Pažvelk štai ten, jis parodė į namuką ant šlaito ir kurį laiką abu tylomis žvelgė į jį. Sidžėjus pastebėjo, kad prieangiui trūksta kelių lentų, o dažai vietomis nusilupinėję. Megės žvilgsnis nukrypo į langą, kuriame saulės šviesa tiško visomis vaivorykštės spalvomis. Tu juk nesirengi jame gyventi?
Reikia tik trupučio dažų ir kelių vinių, Megė numojo ranka. Jau seniai ji suprato, kad išorė mažiausiai svarbi. Problema, kurią reikia išspręsti, slypi viduje. Kiek daug galimybių atsiveria, Sidžėjau.
Labiausiai tikėtina, kad namas vieną dieną užgrius tau ant galvos.