Jūs visi svarbūs, pakartojo ir išėjo, o ji stovėjo ir spoksojo jam pavymui.
2 The Red Badge of Courage (1895) ameri kiečių rašytojo Stefano Krano (Stephen Crane) romanas apie JAV pilietinį karą.
2
Kartais vėlai vakare, kai vaikai jau miegodavo, o svečiai irgi nurimdavo, Kesė klaidžiodavo po namą. Ji aplenkdavo antrą aukštą, kuriame viešbučio gyventojai ilsėdavosi Reifo ir Reganos įrengtuose puikiuose kambariuose ir apartamentuose.
Jie mokėjo už privatumą, Kesė negalėjo to nepaisyti.
Bet galėjo laisvai vaikščioti po trečią aukštą, kur buvo jos butas grožėtis kambariais, vaizdu pro langus, mėgautis pojūčiu, kai basos kojos liečia glotnias kietmedžio grindis.
Jautėsi laisva ir saugi, o to ji niekada negalės laikyti savaime suprantamu dalyku. Kaip negalės laikyti savaime suprantamu dalyku ir to, kad ant langų kabo užuolaidos, pasiūtos iš audinio, kurį ji pati išsirinko ir už kurį sumokėjo. Taip pat nusipirko virtuvinį stalą, sofą, visus šviestuvus.
Ne visi daiktai buvo nauji, bet jai nauji. Tai, kas užgyventa su Džo, jau parduota. Taip ji atsisakė praeities. Į šį butą nepateko nieko iš anksčiau. Kesei buvo gyvybiškai svarbu gyvenimą čia pradėti su daiktais, kurie yra jos.
Jei užplūsdavo nerimas, galėdavo nulipti į pirmą aukštą ir vaikščioti iš svečių priėmimo kambario į svetainę, iš jos į žvilgančio stiklo oranžeriją su nuostabiais augalais. Galėdavo pastovėti kokiame koridoriuje ar pasėdėti ant laiptų. Paprasčiausiai mėgautis ramybe ir vienuma.
Vienintelio kambario vengė bibliotekos. Ta vieta jos visiškai netraukė, nors buvo apstatyta patogiais odiniais krėslais, o lentynose palei sienas daugybė knygų.
Kesė instinktyviai jautė tai karalija Čarlzo Barlou. Abigalės vyro. Senojo namo šeimininko. Žmogaus, šaltakraujiškai nušovusio sužeistą konfederatų armijos kareivį, kuris buvo toks jaunas, kad kažin ar jau skutosi barzdą.
Kartais lipant laiptais, priėjus tą vietą, kur, pasak pasakojimų, tai nutiko, Kesę apimdavo baimė ir liūdesys. Netgi girdėdavo šūvį, garsų trenksmą, o paskui šūksnius tarnų, kurie buvo šios beprasmės, žvėriškos žmogžudystės liudininkai.
Kesė buvo patyrusi beprasmį žvėriškumą, žinojo, kad jis egzistuoja.
Ir tai, jog Abigalė tebėra šiame name. Apie tai bylojo ne vien rauda ir rožių aromatas, netikėtai atsklindantys nežinia iš kur. Kesė jautė ją esant netoliese, jiedvi siejo kažkoks keistas ryšys, bet nedrįso apie tai pasakoti Devinui.
Taip sužinojo, kad Abigalė mylėjo kitą vyrą, ne savo sutuoktinį. Kad ilgėjosi jo ir liejo ašaras, kaip ir dėl to nušauto kareivėlio. Ji svajojo apie mylimąjį ir sielvartavo, jog nepažins tikrosios meilės džiaugsmų.
Kesė ją suprato ir užjautė. Gal todėl taip gerai jautėsi šiuose namuose, išlaikiusiuose tiek daug praeities. Ir niekada nebijojo.
Atvirkščiai, džiaugėsi kiekviena akimirka, kurią čia praleido rūpindamasi ją supančiais gražiais daiktais. Jau beveik metai, kai priėmusi Reifo ir Reganos pasiūlymą ji su vaikais atsikraustė į šį namą. Tik negalėjo atsistebėti, kaip jie patikėjo jai tokį darbą, todėl nuoširdžiai triūsė stengdamasi pateisinti pasitikėjimą.
Darbas buvo vienas malonumas, bent jau taip manė Kesė iš lėto įeidama į svečių priėmimo kambarį. Jos pareiga prižiūrėti ir blizginti dailius senovinius daiktus, nuostabioje virtuvėje paruošti pusryčius ir gražiuose induose patiekti svečiams. Ir turėti daug gėlių aplink save, namo viduje ir lauke.
Tai buvo it sapnas, kaip pasaka, viena iš tų, kurioms Savana Makeid piešė iliustracijas.
Dabar Kesės taip dažnai nebekamavo baimė, nevargino naktiniai košmarai, kurie buvo tapę kasdienybe ir ilgai nedavė ramybės. Nebepabusdavo vidury nakties drebanti iš baimės, išplėšta iš miego Džo žingsnių arba balso.
Čia ji jautėsi saugi ir pirmą kartą gyvenime laisva.
Apsisiautusi chalatu Kesė susirangė ant palangės svečių priėmimo kambaryje. Negalėjo ilgai sėdėti. Vaikai miegodavo kietai, čia jie jautėsi puikiai, bet galėjo netikėtai pabusti ir pasigesti mamos. Vis dėlto kartais norėdavo pasidžiaugti vienatve ir tokia įstabia likimo dovana.
Ji turėjo namus, kuriuose jos vaikai galėjo juoktis, žaisti ir saugiai jaustis. Buvo malonu stebėti, kaip greitai Ema atsikratė drovumo ir tapo linksma, plepia mergaičiuke. Konorui teko sunkesnė vaikystė, Kesė tai suprato. Gėda prisipažinti, bet berniukas matė ir girdėjo per daug bjaurasties. Šiaip ar taip, ir jis palengva lindo iš savo kiauto.
Kesė jautė palengvėjimą matydama, kaip nevaržomai vaikai bendrauja su Devinu ir su kitais Makeidais. Anksčiau Ema nedrįsdavo jokiam vyrui nė žodžio ištarti, o Konoras, mielasis, jautrusis Konoras, visada būdavo įsitempęs, pasirengęs atremti žodinius smūgius.
Dabar to nebebuvo.
Šiandien jie abu taip nuoširdžiai pabendravo su Devinu, tarsi tai būtų tas pats kas kvėpuoti. O kad ir ji taip galėtų. Tačiau Devinas šerifas, viskas dėl to, pagalvojo Kesė. Jai vis lengviau darėsi bendrauti su Džeradu, Reifu ir Šeinu. Neįsitempdavo, jei kuris nors iš jų ją apkabindavo arba nušvisdavo makeidiška šypsena.
O su Devinu viskas kitaip. Nieko keista, nes jai teko eiti pas jį ir prisipažinti, kad daugybę metų ji leidosi mušama ir užgauliojama, buvo priversta parodyti mušimo žymes ant savo kūno. Niekas, net žiaurūs Džo kumščiai, negalėjo labiau pažeminti.