Senasis Barlou namas toks jis visada išliks istorinėje miestelio atmintyje stovėjo ant kalvos pačiame Antietamo pakraštyje. Kadaise jis priklausė turtingam žmogui, kuriam patiko jo didumas, brangūs baldai ir pavydėtinos apylinkės. Šis namas stovėjo čia ir tomis kruvinomis dienomis, kai aplinkui siautėjo pilietinio karo mūšiai. Jis čia stovėjo ir tada, kai ant jo žvilgančių didingų laiptų buvo nužudytas sužeistas jaunas kareivis. Ir buvo liudininkas, kaip jo šeimininkė mirė apimta nepaguodžiamo sielvarto. Bent jau taip byloja legenda.
Namas stovėjo čia virsdamas griuvėsiais, negyvenamas, nebereikalingas. Verandos supuvo, langus išdaužė padykę vaikigaliai, bet sienų akmenys nė nekrustelėjo. Jis ištisus dešimtmečius stovėjo tuščias, gyvenamas tik vaiduoklių.
Kol grįžo Reifas Makeidas ir jį įsigijo.
Važiuodamas įkalnėn Devinas pagalvojo, kad šis namas suvedė Reifą su Regana. Bendromis pastangomis slegiantį seną namą juodu pavertė dailiu mielu viešbutuku.
Ten, kur vešėjo piktžolės ir dygliuoti gervuogynai, dabar terasomis driekėsi sodri veja, kurią pagyvino gėlės ir dekoratyviniai krūmai. Jis pats padėjo juos sodinti. Makeidai visada susivienija, kai reikia įgyvendinti svajones... arba sunaikinti priešus.
Langai ryškiai mėlynais rėmais dabar žvilgėjo, prie jų pritaisytuose loveliuose gausiai žydėjo linksmos našlaitės. Tvirti dvigubi balkonai buvo išdažyti ta pačia mėlyna spalva, jie viliojo svečius pasėdėti ir pasigrožėti miestelio panorama.
O, Devinas žinojo, įsitaisę kitoje namo pusėje svečiai galėtų gėrėtis vaiduoklių lankomu mišku, kuris ribojosi su viešbučio teritorija, Makeidų ūkiu ir sodyba, kurioje gyveno brolis Džeradas su žmona Savana ir vaikais.
Devinas nepasibeldęs įėjo į vidų. Prie namo automobilių daugiau nebuvo, tik Kesės, todėl jis suprato, kad pernakvoję svečiai išsiskirstė, o naujų dar neatvyko.
Kurį laiką Devinas stovėjo didžiajame vestibiulyje poliruotomis grindimis, gražiais kilimais ir laiptais, kuriuos mėgo vaiduokliai. Čia niekada netrūkdavo gėlių. Kesė tuo pasirūpindavo. Puikios vazos būdavo pilnos kvepiančių žiedų, puodeliai ir dubenėliai aromatinių sausų lapelių ir žiedlapių mišinių, juos ji pati darydavo.
Todėl Devinui šie namai kvepėjo Kese.
Nenumanė, kur ją suras virtuvėje, kieme ar jos bute trečiame aukšte. Jis ėjo per namą žinodamas, kad jei neras virtuvėje ir kieme, užlips laiptais ir pasibels į buto duris.
Sunku patikėti, kad prieš dvejus metus šis namas buvo pilnas dulkių ir voratinklių, sienų tinkas sutrūkinėjęs, sienų lipdiniai nudaužyti. Dabar grindys ir sienos blizgėjo, langai švietė, visur žvilgėjo lakuotas medis. Senoviški stalai buvo apkrauti daiktais, kurie, Devino nuomone, tik dulkes rinko, bet bendras vaizdas buvo žavus.
Reifas su Regana kai ką čia atnaujino, kai ką perstatė. Tą patį padarė ir dabartiniame savo name, kurį nusipirko už miesto.
Jis pavydėjo broliui ne tik meilės, bet ir tarpusavio supratimo, namų ir šeimos, kurią jis su savo moterimi sukūrė.
Šeinui atiteko ūkis. Iš tikrųjų tai jis priklausė visiems broliams, bet Šeinas į jį įdėjo visą širdį. Reifas turėjo Reganą, jie abu kūdikį, puikų viešbutuką ir nuostabų seną namą iš akmenų ir kedro medienos, kurį pavertė savo namais. Džeradas turėjo Savaną, porą vaikų ir namelį.
O jis? Devinas susimąstė. Gerai, galima sakyti, kad jam priklauso visas miestelis. Ir lova šerifo būstinės kambarėlyje iš kiemo pusės.
Virtuvė buvo tuščia. Nors atrodė kaip paro dos ekspozicija, joje netrūko jaukumo ir šilumos, be kurių virtuvė nebūtų virtuvė. Pilkai melsvos plytelės ir kreminiai buitiniai prietaisai buvo puikus fonas kitiems daiktams keraminiam dubeniui, pilnam šviežių vaisių, besišypsančios katės formos indui, kuriame puikavosi švieži namie kepti sausainiai, aukštiems kūgio formos indeliams su aromatizuotu actu, kurio taip pat pasidarydavo pati Kesė, ant palangės virš kriauklės puikavosi visa eilė vazonėlių su sanpaulijomis.
Ir tada pro langą Devinas pamatė ją, Kesė rinko nuo virvės lengvo vėjelio plaikstomas išdžiūvusias paklodes.
Širdis apsivertė krūtinėje. Bet jis mokėjo susivaldyti, buvo išmokęs per daugybę metų, kuriuos jau liovėsi skaičiavęs. Kesė atrodė laiminga, o Devinui tai buvo svarbiausia. Jos lūpose žaidė lengva šypsenėlė, pilkos akys žvelgė svajingai. Vėjas, kuris plaikstė paklodes, kedeno ir jos plaukus, versdamas medaus spalvos garbanas šokčioti aplink veidą ir kaklą.
Kaip ir virtuvė ji buvo daili, tvarkinga, atrodė dalykiška, bet jokiu būdu ne šalta. Balta medvilninė palaidinė sukišta į laisvas tamsiai mėlynas kelnes. Visai neseniai Kesė pradėjo nešioti kuklius papuošalus. Bet žiedo nebemūvėjo. Praėjo jau metai, kai įsiteisėjo skyrybos; Devinas įsiminė, kurią dieną ji nusimovė vestuvinį žiedą.
Užtai ausyse dabar segėjo nedidelius aukso žiedus, lūpos buvo truputį paryškintos. Tuoj po vedybų Kesė nustojo dažytis ir nešioti papuošalus. Devinas ir tai įsidėmėjo.
Puikiai prisiminė, kaip kaimynams pasiskundus jis pirmą kartą nuvyko į Kesės ir Džo nuomojamą namą. Prisiminė baimę, kuri švietė jos akyse, kai atidarė duris, mėlynes veide, trūkčiojantį ir virpantį balsą aiškino, kad nieko nenutiko, tikrai nesą kuo rūpintis. Ji paprasčiausiai paslydusi ir pargriuvusi.