Visa tai buvo prieš penkerius metus.
Per tuos penkerius metus atsitiko įvairių dalykų. Gavome naują direktorių jis su pasimėgavimu nutverdavo kurį nors už apykaklės ir iš visų jėgų papurtydavo, mat skaldyti antausius gimnazistams buvo griežtai draudžiama. Tikybos mokytojas išsamiai išaiškino, koks maloningas mums buvo Alachas, leidęs ateiti į šį pasaulį kaip musulmonams. Į klasę atėjo du armėnai ir vienas rusas, o dviejų musulmonų netekome: vieno todėl, kad sulaukęs šešiolikos vedė, o kitas per atostogas buvo nužudytas dėl kraujo keršto. Aš, Ali Chanas Širvanšyras, triskart lankiausi Dagestane, du kartus Tiflise, vieną kartą Kislovodske, vieną kartą pas dėdę Irane, o kartą vos nelikau antriems metams, mat nesugebėjau gerundijaus atskirti nuo gerundyvo. Tėvas išpasakojo tai mulai, ir šis pareiškė, kad visa ta lotynų kalba gryniausia tuštybė. Tada tėvas įsisegė turkiškus, iranietiškus ir rusiškus ordinus, nuvažiavo pas direktorių, padovanojo mokyklai kažkokį fizikos prietaisą ir aš buvau perkeltas į aukštesnę klasę. Neseniai mokykloje buvo pakabintas plakatas su užrašu, kad gimnazistams draudžiama įžengti į gimnazijos pastatą su užtaisytu revolveriu, mieste buvo įvestas telefonas ir atidaryti du kino teatrai, o Nino Kipiani vis dar buvo gražiausia pasaulyje mergaitė.
Visam tam dabar atėjo galas, vos viena savaitė beliko iki brandos egzaminų. Aš sėdėjau savo kambaryje mąstydamas apie lotynų kalbos pamokų beprasmiškumą Kaspijos jūros pakrantėje.
Tai buvo gražus kambarys trečiame mūsų namo aukšte. Tamsūs Bucharos, Isfahano ir Kešano kilimai dengė sienas. Kilimų raštai sodus ir ežerus, miškus ir upes perteikė taip, kaip vaizdavosi kilimų audėjo fantazija, neperpratusiems šio meno tai buvo neįžvelgiama, užtat svaiginamai gražu išmanantiems. Toli dykumose klajoklių moterys tarp laukinių dygiakrūmių prirankiojo žolių dažams. Siauri ilgi pirštai išspaudė žolelių syvus. Subtilių spalvų dažų paslaptis saugoma šimtmečiais, o kol audėjas baigia savo kūrinį, kartais praeina ištisas dešimtmetis. Tada kilimas kabo ant sienos, pilnas slėpiningų simbolių, užuominų apie medžioklės scenas ir raitelių kovas, su išraitytais rašmenimis pakraščiuose, Firdousi posmu ar išmintingu Saadi posakiu. Dėl daugybės kilimų kambarys atrodo tamsus. Žema kanapa, dvi mažos perlamutru inkrustuotos taburetės, daug minkštų pagalvėlių, o tarp viso to visai čia netinkančios ir beprasmės vakarietiškų žinių knygos: chemija, lotynų kalba, fizika, trigonometrija, kvaili dalykai, išrasti barbarų savo barbariškumui užmaskuoti.
Užverčiau knygas ir išėjau iš kambario. Siaura įstiklinta veranda kiemo pusėje vedė ant plokščio namo stogo. Užkopiau. Iš ten apsidairiau po savo pasaulį, mačiau storą senojo miesto tvirtovės sieną ir rūmų griuvėsius su arabišku įrašu virš vartų. Gatvių labirintais žingsniavo kupranugariai tokiomis švelniomis čiurnomis, kad kilo pagunda jas paglostyti. Priešais mane dunksojo gremėzdiškas, apskritas Mergelės bokštas, apipintas legendų ir apsuptas gidų. Toliau, už bokšto, plytėjo jūra visai beveidė, švininė, bedugnė Kaspijos jūra, o man už nugaros buvo dykra: dantytos uolos, smėlis ir dygliai, rami, nebyli, neįveikiama, gražiausias kraštovaizdis pasaulyje.
Sėdėjau tykiai ant stogo. Kas man, kad esama kitų miestų, kitų stogų ir kitų kraštovaizdžių. Aš mylėjau tą begalinę jūrą ir beribę plynę, ir tarp jų šį seną miestą, sugriuvusius rūmus ir triukšmingus žmones, atvykstančius čia, ieškančius naftos, praturtėjančius ir iškeliaujančius kitur, nes nemyli dykros.
Tarnas atnešė arbatos. Gėriau ją galvodamas apie brandos egzaminus. Jie nekėlė man didelių rūpesčių. Tikrai juos išlaikysiu. Jeigu likčiau antriems metams, irgi nebūtų pasaulio pabaiga. Tada mūsų dvarų valstiečiai sakytų, kad trokšdamas mokytumo niekaip negaliu išsiskirti su Žinių namais. Iš tikrųjų buvo gaila palikti mokyklą. Pilka uniforma su sidabrinėm sagom, antpečiais ir kokarda buvo graži. Civiliais drabužiais jausiuosi nevalyvas. Bet juos nešiosiu neilgai. Tik vieną vasarą, o tada taip, tada vyksiu į Maskvą, į Lazarevo rytų kalbų institutą. Aš pats taip nusprendžiau, ten būsiu gerokai pranašesnis už rusus. Tai, ko jie per vargus turės išmokti, aš moku nuo mažens. Be to, nėra gražesnės uniformos už Lazarevo instituto: raudonas švarkas, auksu siuvinėta apykaklė, siaura paauksuota špaga ir minkštos odos pirštinaitės net šiokiadieniais. Vyras turi vilkėti uniformą, kitaip rusai negerbs, o jeigu rusai manęs negerbs, tada Nino neims manęs už vyrą. Aš turiu vesti Nino, nors ji ir krikščionė. Gruzinų moterys gražiausios pasaulyje. O jeigu ji nenorės? Na, tada pasikviesiu kelis šaunius vyrukus, užsimesiu Nino ant balno ir kuo greičiau nušuoliuosiu per Irano sieną į Teheraną. Ir ji užsinorės kas jai beliks?
Gyvenimas buvo gražus ir paprastas, žvelgiant nuo mūsų namų stogo Baku.
Kerimas, tarnas, palietė man petį.
Jau laikas, tarė.
Atsistojau. Iš tiesų jau laikas. Horizonte, už Nargino salos, pasirodė garlaivis. Jeigu galima tikėti popieriumi su atspausdintomis raidėmis, kurį atnešė į namus krikščionis telegrafo tarnautojas, šiuo laivu plaukia mano dėdė su trim žmonom ir dviem eunuchais. Aš turėsiu jį pasitikti. Nubėgau laiptais žemyn. Privažiavo fajetonas. Greitai nuriedėjome į triukšmingą uostą.