Jis nebeišeidavo iš ligoninės; artėjo Ransė gyvenimo pabaiga; nebuvo nė vieno, kas uždėtų ranką ant šio Kristaus širdies. Kai Jėzus meldė Tėvą nutolinti tą taurę, kas laikė pirštą ant Žmogaus Sūnaus pulso, kad patirtų, koks buvo kruvinų ašarų šaltinis žmogiškas silpnumas ar iš gailesčio plyštanti ir atsiverianti širdis?
Jis nebeišeidavo iš ligoninės; artėjo Ransė gyvenimo pabaiga; nebuvo nė vieno, kas uždėtų ranką ant šio Kristaus širdies. Kai Jėzus meldė Tėvą nutolinti tą taurę, kas laikė pirštą ant Žmogaus Sūnaus pulso, kad patirtų, koks buvo kruvinų ašarų šaltinis žmogiškas silpnumas ar iš gailesčio plyštanti ir atsiverianti širdis?
Vienuoliai būriavosi prie ligonio durų; jis padiktavo laišką, kurį broliams perskaitė tėvas abatas Žakas de La Kuras. Vienas Dievas, parašė jis, žino mano jėgas, ir kaip aš džiaugčiausi jus matydamas; tai didžiausias mano širdies troškimas, tačiau esu priverstas jums pasakyti, kad būdamas tokios būk-lės nebeįstengiu patirti džiaugsmo, kokio norėčiau. Melskitės už mane, broliai, maldaukite Dievą, kad jis man grąžintų sveikatą, jeigu dar kam nors tinku, arba kad mane pasiimtų iš šio pasaulio.
Iškvietė Ransė bičiulį ir nuodėmklausį Sejė vyskupą. Ransė labai nudžiugo išvydęs draugą, čiupo prelato ranką, pakėlė prie kaktos, kad padarytų kryžiaus ženklą; tada jis atliko viso gyvenimo išpažintį. Meldė Sejė vyskupą gauti karaliaus protekciją vienuoliškai abatijos disciplinai ir pridūrė, kad labiau už viską troško visiškos trapistų užmaršties.
Vienuoliai mylėjo savo brolį Ransė taip švelniai, kaip tikra šeima, ir net labiau. Vaiko netenkanti šeima tuo pat metu vylėsi jį atgaunanti; broliai nežinojo tokios nevilties, kuri išsikvepia nepataisomos netekties akivaizdoje. Tikėjimas neleidžia draugystei pražūti; liejantieji ašaras svajoja apie pašaukto krikščionio laimę; mirštantis teisusis pažadina maldingą pavydą, karštą, bet kančios nesukeliantį troškimą.
Ransė, pastebėjęs verkiantį vienuolį, ištiesė ranką ir pasakė: Aš jūsų nepalieku, tik išeinu pirma jūsų. Šventojo Onufrijaus vienuolyne Tasas tokiais žodžiais kreipėsi į jį apsupusius brolius. Ransė išsakė norą būti palaidotas labiausiai apleistoje, nuošaliausioje vietoje buvusiame mūšio lauke, kuriame tvyro tyla, o iš žemės dar kyšo kelių žuvusiųjų kojos.
Jobas mirė įsirengtame kampelyje. Ransė prelatui papasakojo, kaip broliai stengėsi palengvinti jam kančias. Šitaip, sakė jis, Dievas mane meiliai globojo visais gyvenimo etapais, o aš buvau nedėkingas. Tuo metu tėvas abatas Žakas de Lakuras įėjo į palatą. Ransė kreipėsi į jį: Nepamirškite melstis už mane, jus prisiminsiu Dievo akivaizdoje. Pavedė Žakui de La Kurui atsiprašyti Anglijos karalių, kad jis nepajėgė užbaigti pradėto laiško ištremtajam valdovui. Naktį Ransė praleido labai sunkiai, sėdėdamas ant pintos kėdės. Apsiavė anksčiau mirusio brolio sandalus: pabaigs kelionę, kurios anas nebaigė.
Sejė vyskupas paklausė, ar jis visada buvo vienodai gailestingas broliams. Taip, monsinjore, atsakė šventasis vyras. Jau keletas metų, kai aš Dievo malone esu paprastas vienuolis kaip kiti, jie visi nebe mano vaikai, o mano broliai. Jeigu man būtų tekę apgailestauti dėl prarasto balso, kentėčiau negalėdamas pasakyti, kaip aš juos myliu. Broliai gyvena mano širdyje, ir turiu vilties papasakoti apie juos Dievui. Apie aštuntą valandą vakaro Ransė nusimetė apklotą, paprašė brolio jį paklupdyti, gavo vyskupo palaiminimą ir atliko visuotinę išpažintį. Sejė vyskupas pasakojo, kad būtent šia, o ne kokia kita proga jis patyrė, kokį iškilų, gyvą, skvarbų protą Dievas buvo davęs didžiajam vyrui, kokią paprastą ir stebėtinai naivią sielą.
Kuo labiau artėjo Ransė mirtis, tuo jis darėsi giedresnis, siela liejo savo šviesą jam ant veido, naktis traukėsi prieš aušrą. Mirštančiajam padavė Nukryžiuotąjį. Jis sušuko: O amžinybe! Kokia laimė! Tada karštai ir švelniai pabučiavo atpirkimo ženklą, pabučiavo kryžiaus gale pritvirtintą kaukolę. Perduodamas kryžių vienam iš brolių atkreipė dėmesį, kad tas nepasekė jo pavyzdžiu, ir pasakė: Kodėl nepabučiuojate kaukolės? Ji mūsų tremties ir vargų pabaiga. Ar Ransė prisiminė relikviją, kurią, anot pasakotojų, jis visuomet nešiojosi? Tais uolaus tikėjimo laikais krikščionys dar praktikuodavo kai kuriuos netikrų dievų kulto ritualus.
Mirties guolis buvo parengtas; Ransė žvelgė į jį ramiai, net su meile, paskui pats atsigulė į garbingą patalą. Sejė vyskupas paklausė: Pone, ar prašote Dievo atleidimo? Pone, atsakė abatas, aš nuolankiausiai ir iš visos širdies meldžiu Dievą atleisti nuodėmes ir priimti mane į būrį tų, kuriems skirta amžinai jį šlovinti. Jis pritrūko jėgų ir nutilo. Vyskupas vėl prabilo: Pone, ar jūs mane atpažįstate? Pone, atsiliepė abatas, puikiai atpažįstu, aš jūsų neužmiršiu.
Sejė vyskupas paklausė, ar mirštančiajam davė užvalgyti, kad palaikytų jo jėgas. Jam atsakė pats abatas de Ransė: Man parodė visą meilę ir dėmesį.
Paskutinis mirštančiojo ir vyskupo dialogas pakartojo Evangelijos žodžius.
Vyskupas: Dievas yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas.
Abatas: Aš jam pavedu visą savo viltį.