Didžiosios Britanijos karalienė taip pat aplankė vienuolyną. 1692 metų birželio 2 dieną jos didenybės nuodėmklausys parašė Ransė: Savo šventa įtaka, kurią Dievas jums tarpininkaujant įspaudė karaliaus širdyje, užkariavote jo žmonos karalienės širdį; ji man ne kartą suteikė garbę pasakiusi, kad karštai dėkoja Dievui už vyro malones, patirtas pas trapistus. Vien tos malonės palaikė jį dideliuose, iš seno patiriamuose ir beveik nesibaigiančiuose varguose, kurie, regis, nepaliaujamai didėjo taip bandydami jo ištvermę.
Anglijos karalius antrą kartą apsilankė pas trapistus; jį lydėjo maršalas de Belfonas, tas vedlys po griuvėsius, nuo kranto stebėjęs La Hogo mūšį114. Trapistai niekino pasaulį ir iš tolo žvelgė į žlungančias imperijas, taip pateisindami savo panieką. Atvykėliai, pasiekę brolių prieglobstį, išmokdavo pamilti dykumą.
Anglijos karalius, teigė Ransė, trijų karalysčių netektį ištvėrė su tokia tvirtybe, kurios didingiausius pavyzdžius aprašo istorija. Jis be pykčio kalba apie savo priešus, bet kuriomis aplinkybėmis išlieka romus; galėtume manyti, kad šiame pasaulyje karalius neliūdi ir nesielvartauja. Karalienės jausmai visiškai nesiskiria nuo sutuoktinio jausmų. Į vadinamąsias šito pasaulio gėrybes jis žvelgia kaip į klaidžiojančias liepsneles, viliojančias tuos, kurie jų vaikosi.
Jokūbas II buvo nelaimingas valdovas, bet Ransė vadovavosi dangišku požiūriu: kad ir kokią didžiausių nelaimių auką sumokėtų žmogus, jo atpirkimas vertas daugiau negu visos nelaimės; tegu revoliucija sugriauna ar pakeičia valstybę, nejaugi jūs manote, kad taip sprendžiamas pasaulio likimas? Visai ne. Dievas panoro išgelbėti kiekvieną asmenį, gal net ir visų nuodėmingiausią tokia krikščionio sielos kaina. Valstybės griūva, kad, anot apaštalo, išrinktieji per išbandymus pasiektų šlovę. Viskas parengta iš anksto paskirtiesiems, viskas sutelkta galutiniam tikslui; kai rasis reikalingas išrinktųjų skaičius, rasis ir naujas dangus, ir nauja žemė.
Tokia krikščionio lemtis; antikinė lemtis kyla iš išorės objekto, o krikščioniškoji iš žmogaus; aš teigiu, kad krikščionio dorybė panaikina būtinybę, krikščionis nesunaikina blogio, krikščionis yra jo valdovas.
Trapistų vienuolyne išliko Anglijos valdovo portretai; užmaršties apsodas išsaugojo jo atvaizdą. Jaunystėje Karolis X trapistų buveinėje domėjosi Jokūbo II atgaila. Pats vienuolynas pradingo po griuvėsiais, vėliau jį nušlavė nuo žemės paviršiaus; nejaugi po pusės šimtmečio dar verta prikelti nuskendusį laivą, jeigu neišgyveno tie, kurie į jį buvo sudėję savo lobius ir viltis? Kiek daug didingų dalykų pradingo tam laivui skęstant! Išnykusio skausmo aidai niekam neberūpi.
Viename laiške, kuris į Trapistų vienuolyną atėjo jau po Ransė mirties, lordas Pertas abatui perdavė priešmirtinius Jokūbo žodžius: Aš nieko nepalieku, buvau didelis nusidėjėlis, perteklius sugadino mano širdį, o mano gyvenimas buvo netvarkingas. Jokūbas patyrė daugiau laimės nei Marija Stiuart, nes mes turime jo kūną. Marija, žvelgdama į tolstančius Normandijos krantus, sušuko: Sudie, Prancūzija, sudie, aš tavęs nebepamatysiu! Škotijos karalienei galvą nukirtęs budelis kirviu sugrūdo plaukus į atsivėrusią žaizdą; baisus atpildas už jos lengvabūdiškumą.
Šiaip ar taip Ransė, kad ir koks senas ir ligotas buvo, niekada neatsisakydavo kovos, bet vos tik atrėmęs smūgį jis vėl pasinerdavo į atgailą; tiktai balsas atsklisdavo iš vandenų gelmės, lyg tie krištoliniai, čiurlenantys, širdį užgaunantys armonikėlės garsai.
Toks buvo Ransė. Šis gyvenimas nepilnas, jam trūksta pavasario: vos susitaisiusi žydėti gudobelė palūžo. Pačioje pradžioje Ransė ketino eiti per pasaulį ir ieškoti nuotykių. Ką jis būtų atradęs? Palaima, apie kurią svajojo Verece, jau glūdėjo sieloje. Įsivaizduokite, kad jis būtų nepaisęs savo amžiaus idėjų, atmetęs tokią egzistenciją, palaikęs ją dangaus pokštu? Jo kraujas būtų vos sudrėkinęs viržynų žolę. Jeigu nesirūpindamas dėl ateities jis vietoje amžinybės būtų pasirinkęs palaimos naktis, kitas nusivylimas: išaušus rytui meilė išsisklaido.
Žmonės, kurie netvarkingai gyvendami sulaukia senatvės, tiki, kad išmušus valandai galės lengvai atsikratyti žavių gyvenimo pagundų, kaip atsikratoma vergų. Tai klaida, iš svajonių neišsivaduosi kada panorėjęs, skausmingai blaškysiesi chaose, kur siaubingai sumišę grumiasi dangus ir pragaras, neapykanta ir meilė, abejingumas ir aistra. Tada Ransė, pasenęs klajūnas, prisėdęs kelio pakraštyje, būtų skaičiavęs žvaigždes, nė viena nepasitikėdamas, laukdamas aušros, kuri būtų atnešusi tik širdies nuovargį ir tuščias dienas. Visos dabarties galimybės išsemtos, aktyvaus gyvenimo chimeros niekuo nesiskiria nuo nerūpestingo gyvenimo chimerų. Jeigu dangus jaunystės chimeras būtų sudėjęs į Ransė rankas, jam būtų greitai įkyrėję eiti per gyvenimą su šmėklomis. Tokiam žmogui kaip jis tiko nebent vienuolio ašutinė; vienuolio gyvenimo didybė neleidžia išduoti paslapties, kurią priglaudžia kapas. Gyvendamas įsitikini, kad daugybė mirusiųjų kartu nusinešė ir savo iliuzijas. Laimingas tas, kurio gyvenimas, anot grakštaus poetės posakio, pavirto gėlėmis.