Po karaliaus brolio atėjo kardinolo de Bujono eilė. Pelisonas rašo: Dėl savo kilmės, gyvenimo būdo, proto jis buvo vertas tapti kardinolu, ir karalius, norėdamas atsilyginti vikontui de Tiurenui už paslaugas ir pagerbti, jo sūnėnui suteikė tą malonę. Sen Simonas buvo kitokios nuomonės: jis itin prastai atsiliepia apie kardinolą de Bujoną ir teigia, kad jis elgėsi gėdingai: Žvelgdavo iš padilbų ir į nieką nepakeldavo akių. Karaliui atėmus Šventosios Dvasios ordino ženklą, juostelę nešiojo po drabužiais. Ištremtas į Kliuni perėjo į priešų pusę, vėliau grįžo į Romą ir mirė apleistas, pirmiausia išsireikalavęs, kad kardinolai nenusiimtų kepuraitės kalbėdami su popiežiumi. Jam apsilankius pas trapistus, Ransė parašė abatui Nikezui: Kardinolas de Bujonas čia atvyko prieš kelias dienas, pamatė beveik viską, kaip gyvename; jis nepastebėjo nieko, kam nebūtų pritaręs ir kas nebūtų jo sujaudinę. Rytoj grįžta.
Kardinolas de Bujonas, Trapistų vienuolyne draugiškai šnekučiuodamasis su ponu de Sen Luji, sušuko: Tik ne mirtis! Tik ne mirtis, pone de Sen Luji, aš labai nenoriu mirti. Kardinolas de Bujonas turėjo brolį, kuris apie Liudviką XIV atsiliepdavo taip: Savo pilyje jis tėra senas kaimo bajoras; teturi vieną dantį, kurį ir galanda prieš mane. Valdant regentui, kardinolo brolis ševaljė Paryžiaus operoje iškėlė puotą, kurioje apsilankė girtas regentas, o ševaljė už paslaugą apdovanojo šešių tūkstančių livrų pensija. Tuo tarpu žmonių kišenėse didėjo skylė, per kurią turėjo išlįsti Prancūzija.
Pas trapistus trūko tik karaliaus, ir jis atvyko buvęs trijų karalysčių valdovas112. Nuo sosto nuverstas karalius išsilaipino Prancūzijos pakrantėje su nesantuokiniu sūnumi. Tokia nepagarba dorovei nieko nenustebino: Liudvikas XIV duodavo pavyzdį. Tais laikais nesantuokinius vaikus visi, išskyrus Oranžo kunigaikštį, labai gerbė; kai norėta jį apvesdinti su panele de Konti (ponios de La Valjer dukterimi panele de Blua), jis atkirtęs: Oranžo kunigaikščiai neįpratę vesti pavainikes.113
Visi, matydami Jokūbą II, tik ir kalbėjo apie valdančio karaliaus didžiadvasiškumą ir nuverstojo nelaimes. Trapistų vienuolyne Jokūbas ieškojo paguodos po savo ekspedicijos į Airiją. Į Boino upę jį nuvijusios patrankos pavertė politiniu negyvėliu; 1690 metų lapkričio 21 dieną karalius pasiekė Prancūziją. Jo iškalboje netrūko banalių posakių apie niekingą žemišką tuštybę, tačiau Jokūbo II žodžiuose išryškėjo vienas tikras dalykas nuoširdus pamaldumas. Ransė jį nuvedė į bažnyčią. Valdovas dalyvavo pagarbiose ir liūdnose vakarinėse pamaldose, kartu su visais pavakarieniavo ir paklausinėjo abatą apie vienuolyno gyvenimą. Kitą dieną priėmė komuniją, paskui patraukė taku tarp dviejų tvenkinių, kur vaikštinėdavo Bosiuė ir Ransė. Jokūbas panėšėjo į tą jūrų paukštį, kurį audra nusviedė į žemės gilumą. Su keliais savo buvusio dvaro bajorais jis užsuko pas atsiskyrėlį, anksčiau buvusį Liudviko XIV kareivį, apsigyvenusį miške šalia Trapistų vienuolyno. Kelintą valandą išklausote mišias? paklausė karalius. Pusę keturių ryto, atsakė atsiskyrėlis. Ką jūs darote, pasiteiravo lordas Dumbartonas, lyjant ir sningant, kai neįmanoma įžiūrėti tako? Kadaise aš nepaisiau pavojų, kylančių tarnaujant savo karaliui, atsakė kareivis. Todėl man būtų gėda kreipti dėmesį į menkus nepatogumus, kurių pasitaiko tarnaujant Dievui. Jūsų teisybė, atsakė Jokūbas, reikia tik stebėtis, kiek daug padaroma žemiškajam karaliui ir beveik nieko dangiškajam valdovui. Bet, tęsė lordas Dumbartonas, ar nenyku tokioje vienatvėje? Aš mąstau apie amžinybę. Jūsų gyvenimas, pridūrė vėl prabilęs karalius, laimingesnis už didžiūnų gyvenimą: jūs mirsite teisiųjų mirtimi. Paskui jis pažvelgė į atsiskyrėlį, lyg būtų pavydėjęs jam laimės. Tada atsisveikino tardamas: Sudie, pone, melskitės už mane, karalienę ir mano sūnų. Bajoras jam žemai nusilenkė, ir pelkėtomis, drėgnomis pievomis karalius grįžo į vienuolyną. Patetiška istorija: Dievas, sosto netekęs karalius, atsiskyrėliu tapęs kareivis.
Visi, matydami Jokūbą II, tik ir kalbėjo apie valdančio karaliaus didžiadvasiškumą ir nuverstojo nelaimes. Trapistų vienuolyne Jokūbas ieškojo paguodos po savo ekspedicijos į Airiją. Į Boino upę jį nuvijusios patrankos pavertė politiniu negyvėliu; 1690 metų lapkričio 21 dieną karalius pasiekė Prancūziją. Jo iškalboje netrūko banalių posakių apie niekingą žemišką tuštybę, tačiau Jokūbo II žodžiuose išryškėjo vienas tikras dalykas nuoširdus pamaldumas. Ransė jį nuvedė į bažnyčią. Valdovas dalyvavo pagarbiose ir liūdnose vakarinėse pamaldose, kartu su visais pavakarieniavo ir paklausinėjo abatą apie vienuolyno gyvenimą. Kitą dieną priėmė komuniją, paskui patraukė taku tarp dviejų tvenkinių, kur vaikštinėdavo Bosiuė ir Ransė. Jokūbas panėšėjo į tą jūrų paukštį, kurį audra nusviedė į žemės gilumą. Su keliais savo buvusio dvaro bajorais jis užsuko pas atsiskyrėlį, anksčiau buvusį Liudviko XIV kareivį, apsigyvenusį miške šalia Trapistų vienuolyno. Kelintą valandą išklausote mišias? paklausė karalius. Pusę keturių ryto, atsakė atsiskyrėlis. Ką jūs darote, pasiteiravo lordas Dumbartonas, lyjant ir sningant, kai neįmanoma įžiūrėti tako? Kadaise aš nepaisiau pavojų, kylančių tarnaujant savo karaliui, atsakė kareivis. Todėl man būtų gėda kreipti dėmesį į menkus nepatogumus, kurių pasitaiko tarnaujant Dievui. Jūsų teisybė, atsakė Jokūbas, reikia tik stebėtis, kiek daug padaroma žemiškajam karaliui ir beveik nieko dangiškajam valdovui. Bet, tęsė lordas Dumbartonas, ar nenyku tokioje vienatvėje? Aš mąstau apie amžinybę. Jūsų gyvenimas, pridūrė vėl prabilęs karalius, laimingesnis už didžiūnų gyvenimą: jūs mirsite teisiųjų mirtimi. Paskui jis pažvelgė į atsiskyrėlį, lyg būtų pavydėjęs jam laimės. Tada atsisveikino tardamas: Sudie, pone, melskitės už mane, karalienę ir mano sūnų. Bajoras jam žemai nusilenkė, ir pelkėtomis, drėgnomis pievomis karalius grįžo į vienuolyną. Patetiška istorija: Dievas, sosto netekęs karalius, atsiskyrėliu tapęs kareivis.