Vargšas žmogus juokėsi.
Trapistų abato apologijoje Tjeras užsipuolė tėvą Sen Martą šaipydamasis, neva ponia de Mentenon jį pagerbė pristatydama kaip savo giminaitį. Apologija parašyta gyvu stiliumi. Jos autorius cituoja Ransė pajuokiančias eiles, sukurtas, anot jo, geriausio benediktinų poeto. Teisindamasis Tjeras tvirtina, kad pats būtų mažiau puolamas, jeigu veikale Stula nebūtų pasisakęs prieš archidiakonus, traktatuose Klebonų grobis ir Factum prieš šartriečių kapitulą. Apologijoje per ilgoje, mat ją sudaro penki šimtai puslapių Ransė gynybą jis baigia žodžiais: Garbusis tėve Sen Martai, šito užtenka, kad jūs būtumėte priverstas susivokti ir pakeisti savo gerą nuomonę apie savo menką asmenį.
Tjeras buvo Šamprono klebonas. Daugybėje prancūziškų ir lotyniškų, prieš šartriečių kapitulą nukreiptų traktatų Tjeras puolė didįjį kapitulos archidiakoną Roberą. Šis manė, kad paprastas klebonas neturi dėvėti stulos. Tada Tjeras dėl juoko sukūrė Robero padažą ir Pagerintą Robero padažą. Šartriečių kapitula išgavo orderį suimti kleboną. Tjeras pavaišino kareivius vynu ir, slapčia įsakęs pakaustyti savo arklį ledo pasagomis, paspruko apledėjusiu tvenkiniu. Jis pasislėpė Mano diecezijoje. Vyskupas de Tresanas paskyrė Tjerą Vibrė klebonu; būtent čia pabėgėlis ir paskirtasis klebonas parašė Perukų istoriją. Tjeras pasirodė toks pat mokytas, toks pat linksmas kaip Medano klebonas, aprašęs nepakartojamą didžiojo Gargantiua gyvenimą110. Jeigu Tjerui būtų pasiūlę tapti Rablė arba Prancūzijos karaliumi, jis būtų žinojęs, ką pasirinkti. Tokios intermedijos pagyvindavo didžiąją trapistų dramą.
Trapistus aplankė tokia panelė Roza. Tjerui liepė panelę apklausti ir sužinoti, ar ji buvo ištekėjusi; ji atsakė, kad to neprisimena.
Tai buvo sena gaskonietė, rašo Sen Simonas, ar, tiesą pasakius, langedokietė, greitakalbė, kampuota, vidutinio ūgio, itin liesa, išgeltusio, nepaprastai bjauraus veido, labai gyvų akių, liepsnojančių įkarščiu, kurį mokėjo sušvelninti, smarki, iškalbinga, mokyta, imponuojančios pranašiškos išvaizdos. Ji mažai miegodavo, visada ant kieto pagrindo, beveik nieko nevalgydavo, vilkėdavo gana prastai, vargingai, ir visi jos pasirodymai būdavo paslaptingi. Toji būtybė išliko neįminta paslaptis, nes tikrai neieškojo sau naudos, paskatino didelius, stebinančius ir ilgalaikius atsivertimus.
Ištisas šešias savaites trapistų abatas kratėsi pasimatymo su panele Roza. Galiausiai ji iškeliavo.
La Briujeras aprašo trapistus aplankydavusį vyrą:
Įsivaizduokite, teigia La Briujeras, lengvo būdo ir švelnų žmogų, malonų, sukalbamą ir nelauktai netikėtai piktą, įsismarkavusį, kaprizingą; įsivaizduokite paprastą, naivų, patik-lų, žaismingą, nepastovų pražilusį vaiką. Bet tik leiskite jam susikaupti arba, greičiau, atsiduoti viduje nerimstančiam genijui, man regis, be jo valios ir tarsi jam nežinant, koks įkvėpimas! Koks dvasios pakilimas! Koks kūrybiškumas! Kokia lotynų kalba! Jūs paklausite, ar aš kalbu apie tą patį asmenį? Taip, apie tą patį, apie Teodą, ir nieką kitą. Jis šaukia, gestikuliuoja, raičiojasi ant žemės, stojasi, griaudėja, pratrūksta, ir per šitą audrą prasiskverbusi šviesa spindi ir džiugina; atrodo, jis tarsi neturi veido, kalba kaip beprotis ir mąsto kaip išminčius, juokingai apibūdina rimtus dalykus, o kvailai rimtus ir protingus; nustembi išvydęs, kaip iš jo pokštų, grimasų ir maivymosi atsiranda ir prabyla sveikas protas. Ką dar pasakyti? Jis pasako ir padaro geriau, nei išmano; jame tarsi gyvena dvi sielos, kurios viena kitos nepažįsta, viena nuo kitos nepriklauso ir kurios abi pasižymi skirtingu veikimu ir skirtingomis funkcijomis. Šitam stebinančiam portretui pritrūktų vieno potėpio, jeigu aš užmirščiau paminėti, kad jis godus pagyrimų, kurių niekada negana, pasirengęs kibti į atlapus savo kritikams, o iš esmės gana nuolaidus.
Santejis, čia jo portretą pateikė La Briujeras, atvykdavo pas trapistus ir įsitaisydavo chore su kitais vienuoliais tarsi kokia beždžionėlė. Ransė abatui Nikezui rašė: Mačiau pono de Santejo giesmes, skirtas šventajam Bernardui: jos daug labiau pavykusios už senąsias. Vis dėlto nestinga tokių senųjų giesmių, kurios, nebūdamos nugludintos, nenustoja pagarbos ir nuolankumo.
Santejis lydėjo princą de Kondė į Dižoną, čia jį ištiko širdies smūgis, ir jis mirė. Ransė parašė: Dėkoju Dievui už kantrybę, kurią jis davė ponui de Santejui ištikus tam didžiam smūgiui. Viskas, ką sukūrė jo plunksna, mus stebina ir džiugina; aš neabejoju, kad paskutinės jo eilės patrauks dėmesį ir galės būti vadinamos jo skausmo kūriniu. Tas Šventojo Viktoro ordino vienuolis mirė Dižone 1697 metų rugpjūčio 5 dieną, antrą valandą ryto. Tą pačią valandą Menažas111, kuris nelaikė jo ligos labai rimta, juokais kūrė eiles apie Santejo mirtį ir ketino jam parodyti ir taip prajuokinti. Kadaise Santejis Cistersų vienuolyne ieškojo Švelnumo alegorijos iš poemos Lektoriumas. Anksčiau ji čia buvo, atsakė vienas vienuolis, šiandien teliko beprotybė.
Po Anglijos karaliaus trapistus aplankė Prancūzijos karaliaus brolis. Susižavėjęs tuo, ką ten išvydo, jis Liudvikui XIV pasakė, kad atsiskyrėliškas vienuolių gyvenimas buvo pavyzdys ne tik Prancūzijai, bet ir visai Europai, o valstybei naudinga juos išlaikyti. Karaliaus brolis, Orleano kunigaikščio tėvas, neturėjo nieko bendra su asketišku gyvenimu. Apie pasibaisėtinus jo įpročius būtų galėjęs papasakoti iš kilmingosios de Gizų giminės kilęs ševaljė de Lorenas. Paskendęs dykinėjime, jis laiką leido tokių moterų draugijoje, apie kurias ponia de Fren sakė: Bendraudamas su tomis moterimis ne jūs pakenkiate jų reputacijai, bet jos nuplėšia jums garbę. Jis netgi nesigėdindavo pavaryti nuo kėdės ką tik atsisėdusią moterį. Negalėdavo pakęsti varpų skambėjimo ir greičiausiai pats nunuodijo savo pirmąją žmoną Anglijos Henrietę. Jo antroji žmona buvo Bavarijos elektoriaus Karolio Liudviko duktė Šarlotė Elizabetė. Kiek Henrietė buvo patraukli, tiek Šarlotė Elizabetė negraži, grubi, turėjo būdingą vokišką sąmojį ir pagarsėjo ciniškais pasakymais apie save ir didįjį karalių savo dieverį. Ji rašė: Aš manau, visoje žemėje nepavyks rasti bjauresnių rankų už mano; mano akys mažos, nosis trumpa ir buka, burna didelė ir plokščia, skruostai stambūs ir nukarę, veidas ilgas; esu labai mažo ūgio, drūto liemens ir storų kojų. Galima numanyti, kad ji, šitaip save apibūdinusi, nematė nieko bloga apkalbėti ir savo artimą; toji niekam tikusi baidyklė, jos žodžiais tariant, pasižymėjo išradinga vaizduote.