Ransė, dabar jau paprastas vienuolis, asmeniniu elgesiu toliau rodė pavyzdį vienuolynui, kurį savo įsakymais buvo pavertęs šventove. Ransė, netekusiam viršenybės ir dėl to dar įtakingesniam, Bosiuė ir toliau pavesdavo dvasinės paguodos reikalingus savo draugus. Aš jus prašau pasimelsti, rašė Bosiuė, už tris labai gerus mano draugus, su kuriais daugelį metų artimai bendravau, kuriuos Dievas iš manęs pasiėmė per kokias dvi savaites dėl įvairių nelaimingų atsitikimų. Šventojo Luko vienuolyno abatą pražudė netikėčiausias atsitikimas: arklys jį taip smarkiai trenkė ant žemės, kad po valandos vyras mirė būdamas tik trisdešimt ketverių metų.
Dom Zozimas netrukus mirė. Prieš keletą metų Trapistų vienuolyne buvo apsistojęs vienas basasis karmelitas vardu Dom Žervezas; jo talentai, jo pamaldumas sužavėjo trapistų abatą, o Mo vyskupo nuomonė nulėmė Ransė sprendimą. Sen Simonas toliau rašo, kad naujasis abatas netruko atsiskleisti: vos tik atėjo patvirtinimo bulė, jis pasijuto itin svarbus, panoro išgarsėti, sublizgėti, prilygti didžiajam vyrui, kurio vietą buvo užėmęs. Užuot su juo taręsis, pradėjo pavydėti, stengėsi paveikti brolių pasitikėjimą Ransė, o negalėdamas to pasiekti, laikė jį nuo visų skyrium. Nutiko taip, kad kartą Dom Žervezas smarkiai nusižengė; sunerimęs trapistų abatas įsakė žūtbūt jį surasti, bijodamas, kad šis nebūtų įšokęs į tvenkinį. Dom Žervezą surado bažnyčioje apsipylusį ašaromis; jis iš karto atsistatydino. Trapistų abatas neprieštaravo, nors anksčiau nenorėjo apie tai nė pagalvoti. Netrukus Dom Žervezas panoro atsiimti savo atsistatydinimą; pasiėmęs pažymėjimą, kurį jam anksčiau buvo išdavęs senasis abatas, nuvyko į Fontenblo pas tėvą Lašezą ir pripasakojo, kad trapistų abato protas visiškai nusilpęs, o vienas jo sekretorius užkietėjęs jansenistas. Išsigandęs tėvas Lašezas pakeitė nuomonę apie senąjį atsiskyrėlį.
Sen Simonas pasimatė su ponu de Šartru; šis laišku kreipėsi į ponią de Mentenon. Pas trapistus nuvykęs brolis Šovjė užtik-rino, kad senasis abatas tebebuvo sveiko proto. Dom Žervezo atsistatydinimą paliko galioti; tuo pat metu Dom Žervezas rašė šifruotus laiškus vienuolei, buvusiai mylimajai. Tai buvo neįsivaizduojamų šlykštybių ir bjauriausių žodžių rinkinys, išprotėjusio ir silpnesniuosius įpratusio šokdinti vienuolio vulgarūs meilikavimai. Malonumai, apgailestavimai, troškimai, viltys viskas ten pasakyta natūraliausiu ir grubiausiu būdu. Aš nežinau, ar per trumpą laiką įmanoma išgirsti tiek šlykštybių pačioje nešvankiausioje vietoje.
Šitokie pasakojimai sugriauna pasitikėjimą Sen Simono Memuarų teisingumu. Manyti, kad trapistų vienuolis išdrįsta parašyti tokius dalykus, netgi užšifruotus, vienuolei, yra visiška nesąmonė, kuria neįmanoma patikėti. Jeigu tokios begėdystės turėtų ką nors tikra, tai paprasčiau būtų įsivaizduoti, kad dešifruotojas norėjo pats pasijuokti ir palinksminti savo viršininkus. Visi kiti to meto rašytojai kalba apie Dom Žervezą kaip apie turtingos vaizduotės žmogų, kuris galbūt nusipelnė Liudviko XIV griežtumo, bet nė vienas nemini to, ką pasakoja Sen Simonas. Draugystei būdingi kraštutinumai, o tais laikais rašytojai nemėgo sverti nei savo minčių, nei savo posakių.
Karalius, nekreipdamas dėmesio į vaidus, trapistų abatu paskyrė Dom Žaką de Lakurą ir liepė tėvui de Lašezui sužinoti de Ransė nuomonę. Liudvikui XIV rūpėjo net ir tokios anų laikų visuomenės gyvenimo smulkmenos; ir mūsų dienomis Bonapartas domėjosi menkiausiais žmonių reikalais. Praeities visuomenė buvo didi tuo, kad rėmėsi Bažnyčia.
1694 metais atsiradęs kvietizmas nenuslūgo iki pat 1697 metų. Šis pasaulis, sakė Bosiuė, atrodė norįs pagimdyti kokią keistą naujovę: reikia mylėti, kalbėjo tie žmonės, tarsi nebūtų nei Atpirkimo, nei Kristaus.
Su šiais ginčais buvo susijęs ponios Gijon vardas. Būdama vaikas, gimtojo Montaržė miesto bažnyčioje ji galėjo matyti Kresi mūšyje žuvusio Jono Aklojo108 kapą. Ponia Gijon, dvidešimt dvejų našlė, 1680 metais atvyko į Paryžių. Tačiau mistinėmis idėjomis ji persiėmė keliaudama po provinciją ir parašė Trumpąjį būdą. Ją, atvykusią į Paryžių, arkivyskupas iš didelės meilės uždarė į vizitiečių vienuolyną Sent Antuano kvartale. Tuo pat metu šventasis arkivyskupas su kitomis moterimis užsidarydavo savo Konflano dvare. Ponia de Mentenon labai domėjosi religiniais klausimais, susitiko su ponia Gijon ir įsakė grąžinti jai laisvę. Sen Sire ponia Gijon susitiko su Fenelonu, ir jis palinko prie kvietizmo, tos atgimusios gnostikų erezijos. Ponia Gijon sukūrė religinių giesmių ir parašė veikalą Dvasiniai srautai, kurie ją ir nusinešė. Netrukus Bosiuė ir Fenelonas pradėjo debatus apie kvietizmą Isi mieste ir kaip teisėją pakvietė abatą de Ransė, bet pastarasis taip ir neatvyko. Įsikūrusi viename iš Sen Siulpiso klebonui ponui de Lašetardi priklausančių namų, ponia Gijon 1697 metų sausio pabaigoje paskelbė Fenelono ir pono Tronsono pasirašytą deklaraciją. Tais metais pasirodė ir Šventųjų ištarmės.
Apie Ištarmes Bosiuė pasakė: Kas gi abejoja jo (Fenelono) protu? To proto tiek daug, kad net baisu. Romoje Šventųjų ištarmės buvo pasmerktos, ir Fenelonas ne tiek iš nusižeminimo, kiek iš apsukrumo viešai pasmerkė savo veikalą. Leibnicas, kalbėdamas apie pono de Kambrė knygą, mini trapistų abatui priskiriamą ilgą laišką, kuriame šis kritikavo netikrus mistikus. Jie įsivaizduoja, rašė Leibnicas, kad kartą susivieniję su Dievu tikro tikėjimo ir tyros meilės aktu išsaugos tą vienybę tol, kol šioji sąjunga bus formaliai atšaukta. Abatui Nikezui skirtuose Ransė laiškuose, kuriuose rašoma apie to meto religinius ginčus, radau tokį šmaikštų posakį apie Kromvelį: Mes matome gyvą žmogų, vaidinantį giltinę ir nematomu dalgiu pakertantį sostą.