Draugai priekaištaudavo, kad jis per daug stengiasi dėl vienuolyno, kuris ilgai neišsilaikys. Jis atsakydavo: Trapistai gyvuos tiek, kiek jiems amžinasis Dievas yra paskyręs. Jeigu ankstesniais amžiais būtų vadovaujamasi nuostata, kad nėra nieko, kas nesikeistų, tai nieko nebūtų nuveikta; Jėzaus Kristaus laukas būtų bevaisė dykuma, netekęs visų didžiųjų laimėjimų, kurie jį puošia ir gražina. Dievas nieku verčia žmonių uolumą, kurie, būdami mirtingi, deda visas pastangas, kad išsaugotų savo gyvybę.
Dievo tarnas patyrė tokių išbandymų, apie kuriuos skaitome to meto atsiminimuose; panašios istorijos pasakojamos visuose vienuolynuose, ir Ransė dažnai jas minėdavo aprašydamas kai kurių vienuolių gyvenimus. Vienas jaunas apsėstasis buvo pareiškęs, kad demonų legionai laikė apgulę Trapistų vienuolyną. Buvo tikima, kad nėra absoliučios vienatvės, gyvenama dvasių apsupty, o tos dvasios įsikūrusios vienuolynuose; stebuklai ir poezija papildydavo vienas kitą. Ransė girdėdavo šaižius ir veriančius garsus; vienuoliai pasakodavo, kad naktį juos supurtydavo kažin kokia jėga. Miegamuosiuose pasigirsdavo baisūs triukšmai, tarsi kas muštųsi; kažkas belsdavosi į celių duris arba atrodydavo, kad kažin kas vaikšto dideliais žingsniais; geležinė ranka kartais sušmėžuodavo virš galvūgalių. Ar tai buvo tie formas įgiję prisiminimai, apie kuriuos dainuojama Tibulo elegijose: Quam juvat immites ventos audire cubantem.103
Draugai priekaištaudavo, kad jis per daug stengiasi dėl vienuolyno, kuris ilgai neišsilaikys. Jis atsakydavo: Trapistai gyvuos tiek, kiek jiems amžinasis Dievas yra paskyręs. Jeigu ankstesniais amžiais būtų vadovaujamasi nuostata, kad nėra nieko, kas nesikeistų, tai nieko nebūtų nuveikta; Jėzaus Kristaus laukas būtų bevaisė dykuma, netekęs visų didžiųjų laimėjimų, kurie jį puošia ir gražina. Dievas nieku verčia žmonių uolumą, kurie, būdami mirtingi, deda visas pastangas, kad išsaugotų savo gyvybę.
Dievo tarnas patyrė tokių išbandymų, apie kuriuos skaitome to meto atsiminimuose; panašios istorijos pasakojamos visuose vienuolynuose, ir Ransė dažnai jas minėdavo aprašydamas kai kurių vienuolių gyvenimus. Vienas jaunas apsėstasis buvo pareiškęs, kad demonų legionai laikė apgulę Trapistų vienuolyną. Buvo tikima, kad nėra absoliučios vienatvės, gyvenama dvasių apsupty, o tos dvasios įsikūrusios vienuolynuose; stebuklai ir poezija papildydavo vienas kitą. Ransė girdėdavo šaižius ir veriančius garsus; vienuoliai pasakodavo, kad naktį juos supurtydavo kažin kokia jėga. Miegamuosiuose pasigirsdavo baisūs triukšmai, tarsi kas muštųsi; kažkas belsdavosi į celių duris arba atrodydavo, kad kažin kas vaikšto dideliais žingsniais; geležinė ranka kartais sušmėžuodavo virš galvūgalių. Ar tai buvo tie formas įgiję prisiminimai, apie kuriuos dainuojama Tibulo elegijose: Quam juvat immites ventos audire cubantem.103
Kam priskirti šiuos nakties audrų efektus: ar slaptoms trapistų širdgėloms, ar astrologinėms iliuzijoms, dėl kurių tėvas Le Nenas priekaištavo Ransė? Ar čia pasirodydavo toji moteris, kurią, visą apimtą liepsnų, trapistų vyresnysis kadaise išvydo Verece? O gal tai plūstančios ir į amžinybės krantą atsimušančios laiko bangos? Ransė ruošėsi atlikti vienuolyne egzorcizmą, bet baigiantis 1683 metams gandai liovėsi. Tais laikais meilę patyrę žmonės netikėjo, kad kapai būtų tušti.
Vidiniai brolijos reikalai nesutrukdydavo Ransė domėtis tuo, kas vyko už vienuolyno sienų; jis praleido nemažai laiko rengdamas mirčiai princesę vietininkę: ji mirė 1684 metų liepos mėnesį. Ana de Gonzag de Klev daug kartų aptarinėjo su Ransė sudėtingus sąžinės klausimus. Princesės vardas primena žavų ponios de La Fajet romaną104; Anos de Gonzag mirčiai Bosiuė skyrė vieną gražiausių laidotuvių prakalbų. Princesė iš pradžių domėjosi populiariomis amžiaus idėjomis, kurios labai skyrėsi nuo to meto tikrovės, vėliau perėjo prie kartezianizmo filosofijos, patyrė visiško netikėjimo tarpsnį ir, apsukusi pilną ratą, pati sugrįžo prie religijos, kaip daugelis tos epochos laisvamanių ar libertinų. Viešėdama Prancūzijoje ji matė frondą, kuri, anot Bosiuė, buvo paruošiamasis Prancūzijos darbas, pagimdęs nuostabų Liudviko valdymo laikotarpį105.
Argi jie ką nors suprato? sušuko didysis oratorius, primindamas princesės vietininkės filosofiją. Argi tie ypatingi genijai suprato ką nors daugiau negu visi kiti žmonės? Jie nieko nežino, nieko nesupranta, net neturi kuo užpildyti nebūtį, kurios taip trokšta po mirties.
Bosiuė pasakoja tai, ką pati princesė buvo minėjusi šventajam abatui. Kartą naktį, sakė ji, manydama, kad vaikštinėju po tuščią mišką, aš užėjau mažytę neregio lūšnelę; aš paklausiau, ar jis aklas nuo gimimo, ar apako dėl nelaimingo atsitikimo? Jis man atsakė, kad gimė aklas. Tai jūs nežinote, tęsiau aš, kas yra šviesa, kuri tokia graži ir tokia maloni? Nežinau, atsakė jis, vis dėlto nepaisydamas aš manau, kad tai kažkas labai gražaus. Ir tada man pasirodė, kad staiga pasikeitė neregio balsas, jis rimtu balsu ištarė: Visa tai mums parodo, kad esama nuostabių dalykų, kurių negalime suprasti.