Kardinolas Sibo atsakė popiežiaus vardu, kad Jo šventenybė ragina trapistų abatą atsisakyti asketizmo, keliančio pavojų jo gyvybei.
1964 metų lapkričio 2 dieną Ransė rašė abatui Nikezui: Ponas Arno pasimirė savo gyvenime pasiekęs didžiausią karjerą. Ji turėjo kada nors nutrūkti, tai užbaigtas reikalas. Pono Arno erudicija ir autoritetas suteikė didelio reikšmingumo laimingajai partijai, kuriai vien Jėzus Kristus tėra svarbus, kuri atmetė viską, kas nors laikinai nuo jo atskirtų ar atitrauktų, ir prisirišo prie jo taip stipriai, kad niekas negalėtų nuo jo atplėšti. Paviešintoji Ransė laiško ištrauka, gerokai besiskirianti nuo to, ką jis apie Arno buvo parašęs ponui Branka, sukėlė didžiausią reakciją. Patį Ransė nustebino tų kelių eilučių išprovokuotas triukšmas. 1695 metų sausio 2 dieną, pačiame diskusijų įkarštyje, jis vėl parašė abatui Nikezui: Prieš porą dienų gavau jūsų bičiulio tėvo Kenelio daugiau kaip dvidešimties puslapių laišką: jis pilnas nesuprantama, kodėl šiurkščių ir ūmių posakių; jis užsidegęs man įrodinėja, kad aš sutepiau pono Arno vardą, kad po jo mirties sudaviau jam durklo smūgį, kad mirtinai, kiek tai buvo mano galioje, pakenkiau jo atminimui; ten daugybė vienas už kitą piktesnių žodžių. Dar niekada nebuvau girdėjęs tokių nesuvokiamų prasimanymų. Jeigu būčiau parašęs pono Arno gyvenimą, elgesį ir nuomones smerkiantį veikalą, jeigu būčiau pasitelkęs labiausiai užgaulius žodžius, jis būtų lygiai taip pat mane užsipuolęs; dabar jis iš manęs reikalauja viešų paneigimų ir pareiškimų, tarsi aš būčiau savo visagalybe poną Arno pašalinęs iš Bažnyčios po jo mirties; dar priduria, kad visa Prancūzija laukia mano atsiprašymo; ir net jeigu aš būčiau padegęs Por Ruajalį ar jį apvertęs aukštyn kojom, tėvas Kenelis man nebūtų pasakęs nieko daugiau.
Ransė buvo teisus: jis nepadegė Por Ruajalio. Ar korektiškos jo prielaidos? Tai toks korektiškumas, kuriam lengvai pasiduoda rašantys žmonės. Paskutiniais didžiojo Arno, kurio veikalų dabar niekas nebeskaito, gyvenimo metais sumenko jo autoritetas, kuriuo jis naudodavosi tarsi skydu. Pilkais drabužiais apsitaisęs, su špaga prie šono, didžiulį peruką užsimaukšlinęs senasis jansenistas glaudėsi Longvilių rūmuose, viename palėpės kambarėlyje, ir buvo išlaikomas frondos avantiūristės. Jo elgesys buvo be galo neatsargus. Ponia de Longvil sakė, kad ji verčiau būtų savo paslaptis patikėjusi kokiam nors libertinui. Jis kratėsi neveiklumo, sakydavo, kad galės ilsėtis ištisą amžinybę. Kai esi užsitarnavęs nepaprastą reputaciją, reikia vengti niekingo maskarado.
Ransė dorybės atimdavo drąsą visiems jo priešams. Net tėvas Kenelis, apgailestaudamas dėl pikto laiško, kurį buvo parašęs trapistų abatui, kalbėjo: Visiems privalu gerbti Dievo dvasią, apsireiškiančią Jo tarnuose, taip pat ir man, juk aš daugiau kaip trisdešimt metų tarnauju Viešpaties garbei, privalau neskaudinti Jo tarnų, nepakenkti Dievo veikimui menkinant darbininkų, kuriuos Jis teikėsi pašaukti, įtaką; aš galiu nepriimti jų nuomonės, nepritarti jų poelgiams, bet privalau visada traktuoti juos su pagarba.
Tolesni ir artimesni asmenys nesiliovė kelti Ransė rūpesčių, ir jis sakydavo: Ego sum vermis et non homo.102 Buvo išleistas jį pašiepiančių dainelių rinkinys.
Tėvas Le Nenas, kaip liudininkas ir Ransė draugas, aprašo jo vienuolyno darbus ir rūpesčius:
Kas galėtų tuo patikėti, rašo jis, jeigu nebūtų matęs savo akimis! Šis žmogus, kurio gyvybę palaikė, regis, tik kančios ir skausmai, tarsi būtų buvęs nukaltas iš deimanto, ir jo kūnas tapęs absoliučiai nejautrus arba, greičiau, pavirtęs gryna dvasia, šis žmogus būdavo užsiėmęs nuo ryto iki vakaro. Jis rašo, diktuoja laiškus, kuria veikalus, studijuoja, kalbasi su vienuoliais, išklauso visus jų nusiskundimus, vadovauja aštuoniasdešimčiai brolių, kurie sudaro jo bendruomenę ir naujokams, ir įšventintiems vienuoliams; rūpinasi jų reikalais ir sielos, ir kūno poreikiais. Skuba tai į ligoninę, tai iš ligoninės į prieglaudą, iš prieglaudos vėl į vienuolyną, pas savo brolius vienuolius. Lankosi celėse ir žiūri, ar visi turi darbo, tada eina į bažnyčią, kad paklausytų, ar pamaldžiai aukojamos mišios, vėl grįžta į savo celę, kur jo laukia kuris nors brolis; dažnai pareina toks nuvargęs, kad nebegali pastovėti ant kojų, o po akimirkos vėl prisiverčia pakilti ir pasitikti kokį svečią; nesiliauja viskuo rūpintis net poilsiui skirtomis valandomis. Tarp ankstyvųjų ir pirmųjų rytmečio maldų apeina vienuolyną, užsuka pas brolius pasauliečius arba užeina į miegamąjį, kad įsitikintų, jog visi broliai miega, nes jis sakydavo, kad tas, kuris neina miegoti vos tik išgirdęs vakaro poilsio signalą, arba tas, kuris delsia pakilti, kai tik nuskambėjo rytmečio varpas, gerokai pažeidžia regulą.
Ransė vargino ne tik kūną, bet ir dvasią, visa savo siela jausdamas savo ugdytinių sielvartus ir pagundas, silpnybes ir vargus; juos įsileido giliai į širdį, tarsi antrasis šventasis Paulius, pasidaręs viskuo visiems. Liūdėdavo kartu su liūdinčiaisiais, sirgdavo kartu su ligoniais, iš didelio gailesčio pats užsikraudavo visus jų kūno ir dvasios negalavimus.