DAndiji buvo pavedęs Ransė išversti Dorotėjo istoriją; tai buvo prasta, sunkiai suprantama III amžiaus graikų kalba parašytas tekstas, žinomas iš vieno netikslaus rankraščio. Aš regėjau tarp Jafos ir Gazos plytinčią dykumą, kurioje kadaise gyveno Dorotėjas; ten neradau septyniasdešimties palmių ir dvylikos fontanų.
Nuolat atsinaujinantys skausmai privertė Ransė pasitraukti iš vienuolyno. Tais laikais visi buvo taip prislėgti Liudviko XIV didybės, kad net atsiskyrėliai negalėjo išvengti Versalio dvarui būdingų meilikavimų. Nebuvo taip paprasta, kaip įsivaizduojama, gauti pritarimą bet kurio trapisto atsistatydinimui. Ransė pasitraukimas vėl iškėlė abato statuso paskirtojo ar vienuolių išrinktojo klausimą. Vos tik atsinaujino ginčai, šventumas įkvėpė Ransė ypatingą apsukrumą: Cistersų ordino vadovui kreipusis į popiežių, Ransė kreipėsi į karalių. Liudvikas XIV atkūrė ramybę, nesuteikdamas pirmenybės nė vienai pusei. Dvaras pasidalijo perpus, jis labai domėjosi nesutarimais vienuolyne; didelis šventasis buvo tiek pat vertas kaip ir didikas; savo rimtimi religijos atšiaurumas suteikdavo galios pasaulio reikalams, o pasaulio reikalai ypatingai paryškindavo religijos interesus.
DAndiji buvo pavedęs Ransė išversti Dorotėjo istoriją; tai buvo prasta, sunkiai suprantama III amžiaus graikų kalba parašytas tekstas, žinomas iš vieno netikslaus rankraščio. Aš regėjau tarp Jafos ir Gazos plytinčią dykumą, kurioje kadaise gyveno Dorotėjas; ten neradau septyniasdešimties palmių ir dvylikos fontanų.
Nuolat atsinaujinantys skausmai privertė Ransė pasitraukti iš vienuolyno. Tais laikais visi buvo taip prislėgti Liudviko XIV didybės, kad net atsiskyrėliai negalėjo išvengti Versalio dvarui būdingų meilikavimų. Nebuvo taip paprasta, kaip įsivaizduojama, gauti pritarimą bet kurio trapisto atsistatydinimui. Ransė pasitraukimas vėl iškėlė abato statuso paskirtojo ar vienuolių išrinktojo klausimą. Vos tik atsinaujino ginčai, šventumas įkvėpė Ransė ypatingą apsukrumą: Cistersų ordino vadovui kreipusis į popiežių, Ransė kreipėsi į karalių. Liudvikas XIV atkūrė ramybę, nesuteikdamas pirmenybės nė vienai pusei. Dvaras pasidalijo perpus, jis labai domėjosi nesutarimais vienuolyne; didelis šventasis buvo tiek pat vertas kaip ir didikas; savo rimtimi religijos atšiaurumas suteikdavo galios pasaulio reikalams, o pasaulio reikalai ypatingai paryškindavo religijos interesus.
Ransė sutiko perimti dvasinį vadovavimą Klerė abatijai moteriškajai Trapistų vienuolyno atšakai. Vienuolynui vadovavo Eženi Fransuaza dEtamp de Valans, kilusi iš garsesnės šeimos negu hercogienės dEtamp, vadinamos mokslingiausia gražuole ir gražiausia mokslininke, giminė. Iš tuo laiku rašytų laiškų matyti, kad kelias į vienuolyną vedė per Nožan le Rotru.
Klerė vienuolyne Ransė apsilankė 1690 metų vasario 16 dieną; tebėra išlikusi jo vizitinė kortelė, pirmoji ir paskutinė prakalbos. Vos Ransė pasirodė vienuolyno apylinkėse, abatė įsakė skambinti didžiuoju vienuolyno varpu; kaip ir daugybę kartų anksčiau, varpas nuaidėjo šiandien jau iškirstame miške; esama savotiško žavesio tuose jau seniai nutilusiuose garsų aiduose, lydinčiuose žmogaus žingsnius žemėje. Trapistų abatui žengiant į bažnyčią, moterų vienuolyno viršininkė puolė prieš jį ant kelių. Vienuolyne palikta vizitinė kortelė sukėlė nemažai kalbų. Ransė pareiškė, kad Senojo Testamento skaitymas netinka vienuolėms: Nejaugi norite, sakė jis, kad skaistybės besilaikančios moterys skaitytų Giesmių giesmę, Susanos, Judo, Tamaros, Juditos, Amnono istorijas, skaitytų apie prievartą, Gabaone panaudotą prieš levito žmoną Rutą?
Klerė vienuolyne Ransė kalbos nedavė beveik jokių vaisių, nors jo žodžiai buvo įtikinami, o būdas nepalenkiamas: jo balso skambesys sugriaudavo tariamų žodžių poveikį. Neatsitiktinai yra išlikęs griežtas laiškas, jo parašytas vienai to vienuolyno seseriai: Prisipažįstu, kad buvau labai nustebęs, kai patyriau tokias jūsų nuomones ir mintis, kokių visiškai nesitikėjau. Juk pagaliau ką daugiau dar galėtų padaryti Dievas, kad jus apsaugotų nuo mirties baimės, jei ne vestų į tokį gyvenimą, kuris nutolintų nuo pasaulio ir įkvėptų jam panieką?
Atgaila atskyrė abatą nuo pasaulio, kuriam jis buvo sukurtas, bet klausydamasis daugybės seserų skundų jis nesuvokė, kad nei amžius, nei laikas nebėra tinkami norint sugrąžinti žmones prie Rytų asketikos. Jis neturėjo varnų pamaitinti vienuoliams atsiskyrėliams, palmių papuošti jų galvas, liūtų iškasti Taidės kapo duobei. Jo moralė buvo toks pat nesusipratimas kaip šių dienų poezija, apdainuojanti žiaurius tigrus miškuose, kuriuose veisiasi tiktai stirnos.
Siaučiant audrai, Ransė grįžo į Trapistų vienuolyną; griaustinis palydėjo silpnus senelio žingsnius. Baigėsi krikščionybės aukso laikai; atrodo, girdėti, kaip užsitrenkia apleistos šven-tyklos durys.
Vieno garsaus Paryžiaus vienuolyno abatė, perskaičiusi veikalą Apie šventumą ir vienuolio gyvenimo pareigas, pasiryžo savo vienuolyne atsisakyti muzikos; ji apie tai parašė Ransė. Abatas atsakė: Muzika visiškai netinka tokiai šventai ir griežtai regulai kaip jūsiškė. Nejaugi jūsų seserys būtų tokios aklos neišmanėlės, kad nesuvoktų, jog tai nereikalingas dalykas, nuo kurio joms reikia laikytis kuo toliausiai!