Visa ši panelės de Skiuderi apibendrinta ir Meilės karalystės žemėlapyje kartografuota meilės sistema prapuolė frondoje toje dar bręstančio Liudviko XIV amžiaus paikystėje. Vuatiuras buvo kone pirmasis buržua, prasismelkęs į aukštąją visuomenę; yra išlikę jo Žiuli dAnžen rašytų laiškų. Jis, iš prigimties savimyla, taikėsi pabučiuoti Žiuli ranką ir buvo tuojau pat jos atstumtas; didysis Kondė negalėjo jo pakęsti; kad ir kas ką sakytų, jis neaprašė nei Granados, nei Alhambros. Paskui iškilo Vožla, Menažas, Gombo, Malerbas, Rakanas, Balzakas, Šaplenas, Kotenas, Benseradas, Sent Evremonas, Kornelis, La Fontenas, Flešjė, Bosiuė. Kardinolai de Lavaletas ir de Rišeljė lankėsi Rambujė rūmuose, kurie vis dėlto nepakluso Liudviko XIII mokytojo autoritetui. Viena po kitos pasirodė moterys: markizė de Sablė, Šarlotė de Monmoransi ir panelė de Skiuderi ne tokia jauna ir ne tokia paprasta, kaip ponia de Skiuderi; galiausiai šį sąrašą užbaigia dar visai jaunutė ponia de Sevinjė.
Panelė de Skiuderi buvo didžiausia amžiaus romanistė, jos reputacija buvo pasakiška. Ji garbino aukštąjį stilių ir tuo pat metu jį gadino, skaitytojai galiausiai nusisuko nuo Klelijos4 ir pamėgo Andromachę5. Mums nėra ko gailėtis šios epochos. Ponia Sand pranoksta visas tas moteris, lėmusias Prancūzijos šlovę. Lelijos autorės plunksna prikėlė meną. Tikrai, gyvenimo tiesos iškraipymas jau priėjo galą, bet ponia Sand atvėrė savo talento gelmes, ir krintanti rasa atgaivino Mirusią jūrą. Leiskime jai kaupti šlovės atsargas tam metui, kai ištiks malonumų stoka. Jaunystė užburia ir suvilioja moteris; vėliau jos savo lyrą papildo rimta ir graudžia styga, kuria išreiškia tikėjimą ir skausmą. Senatvė yra nakties keleivė: žemės takai nuo jos paslėpti, senatvė žvelgia į dangų.
Markizas de Montozjė, dėl religinių skirtumų daugelį metų negalėjęs vesti Žiuli dAnžen, savo santuoka suardė pirmąją Rambujė rūmų draugiją. Apvytusi Žiuli girlianda pasiekė mūsų dienas; jos Žibuoklė dar skleidžia silpną kvapą. Praėjus penkiasdešimčiai metų, ponia de Montozjė leido sau pasakyti: Tą pavasarį, kai aš gimdžiau.
Kai turi papasakoti daugybę įvykių ir savo pasakojimą užbaigti veikėjų mirtimi, toji gyvenimo įvairovė atveda prie rimtų išvadų. Markizė de Rambujė mirė 1665 metais, sulaukusi aštuoniasdešimt dvejų. Jau senokai ji buvo pasitraukusi į užmarštį, nebent tik skaičiavo dienas, tai niekam nėra smagus užsiėmimas. Ji sau sukūrė tokią epitafiją:
Praeivi, jeigu tu nori suskaičiuoti visas jos nelaimes,
Tau tereikia išvardyti jos gyvenimo įvykius.
Tokia yra laimingais vadinamų įvykių paslaptis.
Ponia de Montozjė mirė šešiasdešimt ketverių, 1671 metų balandžio 13 dieną. Marijai Teresei Austrei laukiantis ji buvo paskirta karaliaus vaikų guvernante, paskui, pasitraukus hercogienei de Navaj, karalienės palydos dama. Ją savo elgesiu išgąsdino ponas de Montespanas, tas Alkmenės vyras Moljero komedijoje6, išniręs prieš jos akis tamsiame skersgatvyje ir tarsi jai grasinęs. Žiuli dAnžen krimtosi dėl savo perdėto santūrumo. Suvokdama pareigas, kurias jai uždeda vyro pavardė, ji įsivaizdavo girdinti tariamus žodžius prie Montozjė kapo: Šis kapas atsivers, šis miręs kūnas atgis ir manęs paklaus: Kodėl tu man pamelavai, tu, kuri niekuomet niekam nemeluoji? Ponia de Montozjė pasitraukė iš aukštuomenės, gyveno dar trejus metus, paskui mirė; mažai kas išgirdo, kaip užsitrenkė jos karsto dangtis.
Deja, viena iš gražiausių Rambujė rūmuose suspindusių asmenybių užsidarė Grinjane savo nemirtingumo ištakose. Ponia de Sevinjė neturėjo jokių iliuzijų dėl savo jaunatvės, priešingai nei ponia de Montozjė. Sevinjė dukteriai rašė: Aš jaučiu bėgantį laiką ir podraug atnešantį baisiąją senatvę. Ji rašė ir vaikaičiams: Štai ir jūs, Rošė, mūsų mažame kaimelyje. Čia ilgai gyveno pati ponia de Sevinjė. Likus ketveriems metams iki Ransė mirties, 1696 metų kovo 29 dieną Grinjane rašytame laiške minimas jaunasis Blanšforas, nuvytęs tarsi audros palaužtas žiedas. Tai vienas paskutinių epistolininkės laiškų, virš kapo padvelkęs vėjo skundas. Ji sakė: Aš verta pakliūti į didelį pintą krepšį, kur jūs sukraunate visus tuos, kurie jus myli, bet bijau, kad šiems jūs neturite nė vieno krepšio. Tokie krepšiai labai lengvučiai, jie sveria ne daugiau kaip sapnai. Apima švelnus liūdesys matant, kur link krypo paskutinės ponios de Sevinjė mintys. Nežinia, kokie buvo jos lemtingieji žodžiai; būtų gera turėti priešmirtinių žodžių, kuriuos ištarė žymūs žmonės, rinkinį; tai būtų paslaptingojo sfinksų krašto šnabždesiai, kuriais Egipte palydima iš pasaulio šurmulio į dykumą.
Romoje gyvenusi tremtinė ir ponios de Rambujė bičiulė ponia Deziursen, sulaukusi senatvės, nebedrįso sugrįžti. Sen Simonas rašė: Jai, tebesvajojančiai apie aukštuomenę ir apie tai, kokia ji buvo, bet jau nebėra, buvo malonu patirti, kaip visų užmiršta ponia de Mentenon užbaigė savo dienas Sen Sire.
Vis dėlto neseniai hercogas de Noajis puikiai restauravo Sen Sirą. Sen Simonas, mums pasakodamas, kad poniai Deziursen turėjo būti savaip malonu baigti savo dienas tarp griuvėsių, greičiausiai malonumu laikė visų didžiausią sielvartą gyvenimą. Laimingas žmogus, mirštantis savo gimimo akimirką! Užgęsta ant jo lopšį apglėbusių moterų rankų, kurių šypsena yra visas pasaulis.