Be kita ko, ne tik Ransė, bet ir daugelis kitų to meto žmonių jautėsi nutolę nuo literatūros; jie išmoko niekinti tai, ką pirma garbino. Bualo rašė Brijenui: Kalbant ne krikščioniškai, bet filosofiškai, poezija man atrodo kvailystė. Veltui jūsų sutanotas ganytojas aš kalbu apie poną de Makrua apgaili mano poemos Lektoriumas netektį. Jeigu aš kada nors ją sunaikinsiu, taip nutiks ne dėl mano pamaldumo, bet dėl to, kiek mažai ją, kaip ir kitus savo kūrinius, tevertinu. Jūs gal paprieštarausite, kad šiandien mane ištikęs smarkus nusižeminimo priepuolis; tikrai ne, aš didžiuojuosi savimi, nors menkai vertinu savo kūrinius, dar mažiau šiandienių mūsų poetų kūrybą, negaliu jų nei skaityti, nei girdėti, net ir man paskirtų.
O ką šiandien pasakytų kritikas, kai nėra nė vieno poeto, didelio ar mažo, kuris nebūtų tikras, kad pasieks žvaigždes? Aš pats, karštai įsimylėjęs savo menką asmenį, gerai žinau, kad gyvenimas pasibaigs kartu su mirtimi. Norvegijos salose buvo iškastos kelios urnos su neįskaitomais rašmenimis. Kieno pelenus jos slepia? Vėjas težino!
Mabijonas, gimęs 1632 metų lapkričio 23 dieną Reimso die-cezijos Sen Pjer Mono kaime, mirė 1707 metų gruodžio 27 dieną, praėjus septyneriems metams po Ransė mirties. Apie jo mirtį išgirdęs popiežius Klemensas XI pasakė, kad Mabijonas turėjo būti palaidotas visų žymiausioje vietoje, nes netrūks besidominčiųjų, kur jo amžinojo poilsio vieta: Ubi posuistis eum?92
Mokslininko palaikai buvo saugomi Prancūzijos paminklų muziejuje, o 1819 metų vasario mėnesį perkelti į Sen Žermeno de Prė abatiją. Mūsų visų mokytojas Ogiustenas Tjeri93 apie pirmąjį monarchijos paminklą rašė: Šioje bažnyčioje palaidoti merovingų laikų princai, gerai išlikęs senasis grindinys; ne kartą perstatytos bažnyčios šventoriuje tebėra Galijos užkariautojo sūnų pelenai. Tokie pasakojimai reikšmingi, jie kelia šiuolaikinių žmonių pagarbą senajai karališkajai abatijai, dabar virtusiai paprasta Paryžiaus parapija; ir galbūt prieš trylika šimtmečių pašventinta maldos vieta įkvėps žmonėms jaudinamų minčių.
1685 metų rugpjūtį buvo atšauktas Nanto ediktas94; įstatymai vieną po kito panaikino visus šimtą penkiasdešimt aštuonis edikto straipsnius. Šia proga abatas de Ransė rašė: Karalius padarė tikrą stebuklą šalindamas ereziją. Šio klausimo sprendimui prireikė visos valdovo valios ir pastangų. Šarantono šventykla sugriauta, karalystėje nebeliko protestantų tikėjimo; tai tikras stebuklas, kurio šiame amžiuje nebesitikėjome išvysti.
Laikai keičia žmones. Filosofai pasmerkė Nanto edikto, kurį šešioliktasis amžius buvo išgyręs, atšaukimą. Ediktas sukūrė valstybės vienybę. Šiais laikais, ko gero, Ransė mokymas, jo žodžiai nebesulauktų ankstesnio priešiškumo: Mes džiaugėmės išgirdę apie karaliaus priešų (anglų) pralaimėjimą. Aš nežinau, ko reikia, kad visa krikščionija susivienytų ir užbaigtų tą darbą, kuris visiškai sugriautų tą šėtono valstybę.
Su tokiu pat įkarščiu Ransė rašė abatui Nikezui: Tai, ką man pranešėte apie kliūtis susirašinėti su Londonu, yra menkas daiktas; vienu atveju eretikai nepajudinami atgailos atveju. Jie sutinka atgailauti nebent santuokoje. Šia prasme jie būtų teisūs, jeigu toji atgailos dvasia juos skatintų vesti moteris kartu su blogomis jų nuotaikomis ir visais nepatogumais, kylančiais iš vedybinio statuso. Aš manau, kad trapistų atgaila kitokia; mūsų atgaila man atrodo kaip maloniausias poilsis, palyginti su tuo, ką žinome apie nevykusį santuokinį gyvenimą.
Paukščiai sugrįžo, tvenkiniai išdžiūvo; nauji cenobitai apsigyveno Trapistų vienuolyne, niekuo nesiskirdami nuo XI amžiaus dykumos brolių. Jie primena pamirštą viduramžių gyvenvietę; sakytumei, vaidina praeities sceną, jeigu priėjęs arčiau nepastebėtumei, kad šie aktoriai yra tikri, Dievo įsakymu iš XI amžiaus į mūsų sceną perkelti vienuoliai; vien darbas sieja juos su naujaisiais laikais.
Nežinoma, ar Ransė susirašinėjo su Klerė vienuolyno abate, nors jis keitėsi laiškais su Luiza Rožė de la Mardeljer, nesantuokinio Gastono Orleaniečio sūnaus, grafo de Šarni, motina. Galbūt gerai paieškoję dar atrastume vieną kitą laišką, kurį Ransė jaunystėje buvo parašęs poniai de Monbazon, bet aš nebeturiu laiko domėtis tokiais nuklydimais. Gyvenimo rudenį nesinori rašyti apie pavasarį. Atsiras jaunų žmonių, kurie galės tęsti mano pradėtus tyrimus. Mano laikas eina į pabaigą, nužydėjusios dienos nebeveda vaisių.
Menažo95 knygoje Menagiana randame tokias mintis apie Ransė: Aš visada žaviuosi, rašo jis, skaitydamas pono trapistų abato veikalus; jis geriausiai visoje karalystėje rašantis žmogus; jo stilius kilnus, didingas, nepakartojamas; jis pasižymi nepaprasta erudicija vienuoliško gyvenimo srityje, jo siekiai įdomūs, o protas pranašus, gyvenimas nepriekaištingas, jo reforma Aukščiausiojo rankos kūrinys.
1698 metų birželio 29 dienos laiške ponia de Mentenon mini savo brolio apsilankymą Trapistų vienuolyne ir priduria: Aš pavydžiu broliui laimės, kad pamatė tai, kas Bažnyčioje yra labiausiai pamokančio, ir išgirdo balsą to, kuriuo pasinaudojo Dievas, kad išugdytų šventųjų, kurių, regis, žemėje visai nebelikę.