1672 metų rugsėjo 7 dieną Ransė įteikė karaliui prašymą patvirtinti jo reformai; pirmiausia parašė, kad senovės atsiskyrėliai, kurių jis, Ransė, nevertas nei vardo, nei abito, nevengdavo, palikę savo dykumas, pasaulyje tarnauti Dievui; jis, Ransė, nusižengtų švenčiausiai pareigai, jeigu neprabiltų, turėdamas jų pavyzdį prieš akis; nelaimei, jo žodžiai bus tik skundas, nes tas, kuris atveria jo lūpas, kužda vien skaudžius žodžius. Toliau, perėjęs prie svarbiausio dalyko, jis rašė, kad pavojų išvengęs Cistersų ordinas dabar vėl išgyvena nerimo dienas, nes Liudviko XIII įkurdinti griežtos regulos vienuoliai buvo netekę globos. Kol atsiskyrėliai gyveno tobulai, į juos buvo žiūrima kaip į monarchijų angelus sargus; Dievo suteikta galia jie saugojo imperijos gerovę; šventieji atsiskyrėliai savo dvasia dalyvavo Lepanto mūšyje73. Todėl tenesistebi Jūsų Didenybė, tęsė Ransė, kad aš, savo luomo įpareigotas dieną naktį garbinti Dangaus karaliaus altorių, pirmą kartą gyvenime lenkiuosi žemiško valdovo sostui.
Griežtasis trapistų reformų autorius turėjo omenyje Romos kuriją, kuri priešinosi perdėtam savo tarnų uolumui; Ransė pademonstravo sumanumą, Liudviko XIV širdyje sužadinęs valdžios troškimą.
Vieni gandų skleidėjai smerkė Ransė doktriną teigdami, kad ji nėra gryna, kiti jį kaltino veidmainyste, o treti priekaištavo dėl ordine įvestų naujovių. 1673 metų spalio pabaigoje karalius pavedė išnagrinėti šį klausimą savo paskirtiems komisarams: Paryžiaus arkivyskupui, Dievo Motinos katedros dekanui, ponams de Komartenui, de Fjobė, de Vuazenui ir de Lamarkeri.
Tuo pat metu Romos kurijoje jo priešininkai ėmėsi iniciatyvos. Tėra vienintelė vienuolio verta garbė, sakė Ransė, būti pažemintam ir paniekintam.
Priešiškus jausmus skatino platinami eilėraščiai, kurie neprilygo didžiajam mūsų epochos dainų kūrėjui, bet rodė Prancūzijai kelią link šlovės, būdingos jai vienai. Tuose eilėraščiuose atpažįstame Pranciškaus I laikų eiliuotojų intonacijas, kurias paveldėjo Beranžė74:
Aš grįžau iš trapistų,
Tų prakeiktų spąstų kvailiams;
Jei velnias mane ten sučiuptų,
Tai tegu nusuka man sprandą.
Toji prakeikta skylė tėra spąstai,
Toji prakeikta skylė
Tėra spąstai kvailiams 75.
1675 metais, susirinkus karaliaus paskirties komisarams, Ransė iškeliavo į Paryžių. Komisarai viską sutvarkė taip, kaip pageidavo Dievo tarnas, bet vieno paprastos regulos vienuolyno abatas pareiškė: jei būtų laikomasi komisarų nurodymų, tai svetimšaliai abatai nepatektų į generalinę cistersų kapitulą. Karalius sustabdė komisarų įgaliojimus: tais laikais viskas buvo susiję, bet koks kunigų judėjimas galėjo sukelti ekonominius pokyčius. Liudvikas XIV tai žinojo, šis frondos neramumų užgrūdintas absoliutus valdovas buvo be galo atsargus.
1675 metais, susirinkus karaliaus paskirties komisarams, Ransė iškeliavo į Paryžių. Komisarai viską sutvarkė taip, kaip pageidavo Dievo tarnas, bet vieno paprastos regulos vienuolyno abatas pareiškė: jei būtų laikomasi komisarų nurodymų, tai svetimšaliai abatai nepatektų į generalinę cistersų kapitulą. Karalius sustabdė komisarų įgaliojimus: tais laikais viskas buvo susiję, bet koks kunigų judėjimas galėjo sukelti ekonominius pokyčius. Liudvikas XIV tai žinojo, šis frondos neramumų užgrūdintas absoliutus valdovas buvo be galo atsargus.
Ransė išvalė savo biblioteką, parašė atsakymą Pamjė vyskupui ir ponui Delionui, kurie, norėdami jį sugluminti, sakė, kad jam dar toli iki pirmųjų krikščionių asketizmo. Tikra tiesa, jūsų minimos durpių duonos skonį vienuoliai gerai žinojo.
1676 metais jis susirgo chroniška liga, nuo kurios vėliau ir mirė, bet kuri netrukdė jam dirbti. Praleidęs tris mėnesius ligoninėje grįžo į bendruomenę. Taip gyveno iki 1689 metų, kai ištiko smarki karštinė. Vos tik karštis kiek nuslūgdavo, jis imdavosi savo darbų, kol vėl atkrisdavo. Tokio kaip aš nusidėjėlio gyvenimas niekaip nepasibaigia, sakė jis.
Didžioji vėjavaikė ir fantazuotoja panelė de Monpansjė, kurios visur buvo pilna, parašė Ransė ir paprašė jai atsiųsti keletą vienuolių. Jis jai atsakė: Panele, aš tvirtai tikiu, kad jūsų karališkoji aukštybė nė trupučio neabejoja, jog man būtų didžiausias džiaugsmas jai paskirti vienuolį, kaip ji pageidauja, bet per metus aš netekau aštuonių brolių, jie nuėjo pas Dievą. Dar keli broliai pasirengė pasekti jų pavyzdžiu; visi likusieji gyvieji gyvena mirties laukimu ir troškimu.
Tuo metu mirė vienas vos dvidešimt trejų metų sulaukęs vienuolis; mirdamas jis ištarė Ransė: Aš džiaugiuosi, kad esu aptaisytas kelionės drabužiais. Mirties akimirką šypsojosi kaip senovės didvyris. Tarytum būtų pasigirdusi bevardžio paukštelio, kuris Kašmyro slėnyje džiugina keleivį, giesmė.
Trapistų vienuolyno fone ryškėdavo išorinio gyvenimo vaizdeliai. Tarp medžių šešėlių, prie tvenkinių ir giraitėse sušmėžuodavo pasaulio atšvaitai. Čia kontrastai dar labiau stebino negu Por Ruajalyje; čia galėdavai išvysti ne poną dAndiji, žengiantį palei vaismedžių eiles su sodininko peiliu rankoje, bet seną susikūprinusį vienuolį su kastuvu ant peties kiūtinantį į kapines kasti sau duobės. Panašias idiliškas scenas regime didžiųjų dailininkų paveiksluose.