Nors dvasinė praktika Trapistų vienuolyne buvo sutrikdyta, statybų darbai nebuvo nutrūkę. Patys vienuoliai virto architektais ir statybininkais. Varpinės viršūnėje pakibusius, vėjo į šonus blaškomus brolius pasauliečius palaikė tikėjimas. Darbininkas, turėjęs užkelti vėjarodę ant to statinio viršaus, pirmiausia suklupo prie Ransė kojų. Tikėjimo palaikomas brolis pasaulietis drąsiai užkopė aukštyn. Kai nuskambėdavo maldai kviečiantis varpas, darbininkai klaupdavosi ten, kur dirbdavo. Ransė padidino vienuolyno celių skaičių, išplėtė valgyklą, kad galėtų priimti daugiau pakeleivių. Pirmajame vienuolyno kieme galima pastebėti Prancūzijos herbo likučius. Ransė pastatydino dvi koplyčias, vieną šventojo Jono Klimako garbei, kitą šventosios Marijos Egiptietės garbei; tai aš jau minėjau. Ant bažnyčios altoriaus padėjo iš Romos atsigabentas relikvijas, vėliau jas dar papildė. Bažnyčioje nedidelės vertės Marijos skulptūrą pakeitė gražia figūrine grupe, bet be reikalo; Alpių kalnuose tokios Marijos teikia ramybę audrų draskomiems slėniams. Ransė atitvėrė vienuolyną nuo žmogiškųjų sielvartų, apvalė krikščionišku atsižadėjimu. Ten, kur kadaise anglai žvangino ginklais, dabar vienuoliai kuždėjo maldas.
Abatija liko stovėti senojoje vietoje, slėnyje, kaip buvo nuo pat jos įkūrimo. Aplinkinės kalvos ją slėpė nuo pasaulio. Žvelgdamas į ją, aš tarsi vėl išvydau gimtojo Kombūro miškus ir tvenkinius, apšviestus gęstančios vakaro saulės. Tvyrojo tyla; ją sudrumsdavo tiktai medžių šlamesys ir čiurlenantys upeliai; pūstelėjus vėjui, šie garsai sustiprėja, o paskui nuslopsta, jam nurimus; kartais atrodydavo, kad girdi jūros gausmą. Esu patyręs tokią mirtiną tylą nebent Eskoriale, kur niūriose zakristijose Rafaelio šedevrai nebyliai žvelgia vienas į kitą ir kartais pasigirsta tolimas praeinančios moters balsas.
Grįžęs į savo atgailos karalystę, Ransė nustatė vienuolyno gyvenimo tvarką, tinkamą visiems, liejantiems ašaras. Šios konstitucijos įžangoje jis sako: Abatija įsikūrusi nuošaliausiame slėnyje; tas, kuris norės čia gyventi, tepasilieka tiktai sielą, kūnui čia nėra ką veikti.
Ransė konstitucija tarytum koks dvylikos lentelių frag-mentas56 arba karinės izraelitų stovyklos instrukcijos. Čia rasime tokius nurodymus:
Ankstyvosioms mišioms keliamasi antrą valandą ryto; laikas susitvarkyti labai trumpas iki antrojo varpo dūžio. Bažnyčioje laikomės kuo nuolankiausiai, kartu lenkiamės visu kūnu ir klaupiamės. Nuo rytinių mišių pradžios iki pirmosios psalmės nepridengiame galvos.
Vienuolyno miegamajame nesidairoma į šonus, vaikštoma lėtai. Neinama į celes vieni pas kitus. Miegama ant aštrios šiaudinės, ne daugiau kaip pusės pėdos storumo. Pagalvė iš ilgų šiaudų, guolis padarytas iš lentų, sudėtų ant paaukštinimo. Mąstymuose apie vienuolyną ponas Šarlis Nodjė rašo: Ransė uždarė savo neviltį tamsioje celėje, ir toji guvi dvasia, kuri būdama devynerių metų pastebėjo Anakreonto eilių grožį, sulaukusi malonumų amžiaus pasirinko mus, silpnus žmones, stulbinantį asketizmą.
Valgykloje laikomasi didžiausios švaros, valgoma nuleistomis akimis, bet ne per daug pasilenkus prie lėkštės. Toliau seka nurodymai naudotis peiliu ir šakute, tarsi kokiems vaikams: Dievo akivaizdoje senelis susigrąžina vaiko dienų nekaltumą.
Vienuoliai ir naujokai sueina į bendrąjį kambarį, vos tik varpas pakviečia. Paskirto darbo imasi su dideliu vidiniu susitelkimu ir susikaupimu, darbą laikant pirmutine atgaila už nuodėmes.
Poilsio valandomis draudžiama kalbėti apie pasaulio reikalus. Pasivaikščioti leidžiama miške, toliau nuo žmonių gyvenamų vietų, nesikalbant, su knyga rankoje. Išpažinčių klausoma du kartus per savaitę; prieš išpažįstant nuodėmes, visi kartu žemai nusilenkia, o vyresniajam paklausus: Quid dicite?57, kiekvienas tyliai atsako: Culpas meas.58
Slaugomam ligoniui nevalia skųstis, ligonis turi visą laiką galvoti apie mirtį ir nieko taip nesibaiminti, kaip gyvenimo.
Ransė papildė konstituciją pavieniais potvarkiais ir įžanga: Aš neatlikčiau nei savo pareigos Dievui, nei to, ką privalau atlikti jums, mano broliai, ką privalau sau pačiam, jeigu koks nors mano poelgis jus padarytų nevertus amžinybės.
Toliau išdėstomi bendrieji nurodymai.
Niekam neleidžiama vienam būti tamsoje, rašė Ransė. Tačiau jis net nepastebėjo, kaip paliko žmogų vieną jo aistrų akivaizdoje.
Elgesį su atvykėliais nustatanti regula jaudina širdį: tos instrukcijos kabėjo kiekviename svečių kambaryje. Jeigu mirdavo koks artimas giminaitis, pavyzdžiui, vienuolio tėvas ar motina, abatas pakviesdavo susirinkusius brolius melstis nesakydamas už ką, kad kiekvienas vienuolis melstųsi kaip už savo tikrą gimdytoją ir kad išgirstoji naujiena nesukeltų nei skausmo, nei nerimo, nei jaudulio artimąjį praradusiam broliui. Prigimtinė šeima buvo pašalinta, ją pakeitė Dievo šeima. Savas tėvas buvo apverkiamas tiek pat kartų, kaip ir nepažįstamas kartu atgailaujančio brolio tėvas.
Buvo duoti nurodymai, kaip skambinti dienos valandas ir kviesti maldai. Numatytos giedojimo taisyklės: psalmes giedoti vienu atsikvėpimu iki pauzės pirmoje perskyrimo dalyje, Magnificat giedoti iškilmingiau negu psalmes; giedant responsorijas nenumatytos jokios pauzės, bet vieną pauzę būtina padaryti antifonoje Salve Regina: visas choras turi sekundę nutilti.