Anakreonto eilėraščių knygoje Ransė komentarai pateikiami po kiekvienos odės; veikalo pradžioje išspausdinti jaunajam vertėjui skirti pagyrimai nė iš tolo nepranašauja šventojo. Koležuose iš kartos į kartą sklandė tam tikras vaikystės mitas. Viename iš tų pagyrimų sueiliuota taip: Tėjo3 dainiau, kam skiri savo linkėjimus? Ar tu linksti į Batilą, į Bakchą ar į Kiterietę? Ar tau patinka jaunų mergelių šokiai? Štai Armanas de Ransė, kuris pranašesnis už Batilą ir jaunas mergeles. Jeigu tu gausi Armaną, gyvenk sau laimingas.
Keista šventojo paraiška. Atsimenu, kaip vienas mūsų mokytojas klasėje aiškino Vergilijaus eklogę apie Aleksidą: Aleksidas buvęs neklusnus mokinys, kuris nenorėdavęs klausyti savo gerojo auklėtojo žodžių. Naivus krikščioniškas padorumas!
Vėliau Ransė sudegino jam likusį Anakreonto eilėraščių tiražą, tačiau keli egzemplioriai dar randami karaliaus rūmų bib-liotekoje. Vienas nežinomas keliautojas (dabar jau nustatyta, kad tai buvo abatas Nikezas), apsilankęs Trapistų vienuolyne Ransė dar esant gyvam, pasakoja apie savo pokalbį su abatu. Abatas jam pasakęs, kad savo bibliotekoje buvo pasilikęs vieną Anakreonto eilių tomelį, bet atidavęs tą egzempliorių ponui Pelisonui ne dėl to, kad tai gera knyga, bet kad visiškai švari ir puikiai įrišta; kad per dvejus pirmuosius savo pasitraukimo iš pasaulio metus, dar netapęs vienuoliu, jis norėjęs skaityti poeziją, bet tai jį tik sugrąžinę prie senųjų minčių, ir kad poetų knygose slypi subtilūs, gėlių žiedais pridengti nuodai, kurie yra labai pavojingi, ir kad pagaliau jis visa tai metęs.
1692 metų balandžio 6 dieną jis parašė abatui Nikezui: Mano sudarytuose Anakreonto komentaruose nėra nieko įdomaus; argi būdamas dvylikos metų gali pasakyti ką nors, kas būtų reikšminga! Aš mėgau literatūrą, man patiko tai, ką dariau, štai ir viskas.
Rišeljė globojamo ir karalienės motinos mylimo Ransė gyvenimo pradžia buvo daug žadanti. Marija de Mediči buvo jam meili tarsi močiutė, sodindavo jį ant kelių, apkabindavo, bučiuodavo; kartą ji pasakė Ransė tėvui: Kodėl neatvedėte mano sūnaus? Aš noriu kuo greičiau jį pamatyti! Būtų buvę galima tokį meilumą priimti kaip didžiausio palankumo išraišką, bet meilumą rodė Henriko IV našlė ir Karolio I uošvė. Mokinuko gerovei nieko netrūko: jis buvo Paryžiaus Dievo Motinos katedros kanauninkas, trapistų abatas, naudojosi Bulonės prie Šamboro, Notr Dam diu Val, Bovė Šventojo Simforijono vienuolynų duodamu pelnu, už Anakreonto eilių leidimą iš Rišeljė gautomis malonėmis: jis tapo Puatu Šventojo Klementino vienuolyno prioru, Anžė bažnyčios archidiakonu ir Tūro kanauninku.
Maždaug tuo metu jaunojo Butijė laukė išbandymas, kadangi Rišeljė susipyko su Marija de Mediči: būtų buvę geriau, jei karalienė italė būtų toliau prižiūrėjusi Liuksemburgo rūmų ir Arkėjo akveduko statybą, dailinusi pačios ant medžio išraižytą autoportretą. Butijė tėvas, priklausęs nuo Marijos malonės, siekė priversti Ransė nustoti matytis su krikštatėviu; Ransė liko ištikimas kardinolui ir paslapčia lankė jį iki pat mirties. Paprastai šitaip rašoma jo biografijose, bet chronologija tai paneigia; kai Marija de Mediči pasitraukė į Nyderlandus, Ransė buvo tik treji ar ketveri metai.
Rišeljė mirė aštuonioliktaisiais savo tarnystės metais 1642 metų gruodžio 4 dieną. Šis amžius gavo deramą jo didžio genijaus dalį. Tėvas Žozefas, Marijona de Lorm, Didžioji pastoralė tai silpnybės, pamirštos anksčiau negu tas, su kurio vardu jos siejamos.
Onos Austrės regentystės ir Mazarinio valdymo metais Ransė tęsė savo mokslus. Filosofijos ir teologijos studijos buvo apvainikuotos sėkme, kuri labai sudomino to meto visuomenę: jis dedikavo savo disertaciją Liudviko XIV motinai. Kartą, spaudžiamas savo profesoriaus, kuris rėmėsi viena baigiamąja Aristotelio išvada, jis atsakė, kad buvo skaitęs Aristotelį tik graikiškai, ir jeigu jam malonėtų duoti tekstą, jis pabandytų jį paaiškinti. Kaip Ransė ir manė, profesorius nemokėjo graikų kalbos. Tada abatas atmintinai pacitavo originalą ir parodė skirtumą, skyrusį šį tekstą nuo jo lotyniškos versijos.
Ransė teko laimė studijų metais susipažinti su žmogumi, su kuriuo užteko pasirodyti kartu, kad pagarsėtumei. Tai Bosiuė. Ransė karjeros pradžia buvo karaliaus dvaras, o pabaiga pasitraukimas iš pasaulio; Bosiuė pradėjo pasitraukimu, o baigė karaliaus dvaru; vienas buvo didis savo atgaila, kitas savo genijumi. Baigdamas licenciatą, Bosiuė užėmė tik antrą vietą, Ransė pirmą, šią sėkmę priskyrė jo kilmei; Ransė tuo nesididžiavo, o Bosiuė dėl to visai nesijautė pažemintas.
Ransė sėkmingai pamokslavo įvairiose bažnyčiose. Jis užliedavo žodžių srautu; toks buvo ir kiek vėliau veiklą pradėjusio Burdalu stilius, bet Ransė labiau suvirpindavo širdis ir kalbėdavo ne taip greitai.
1648 metais atsivėrė frondos praraja, į kurią įpuolė Prancūzija, siekdama šturmu atgauti savo laisvę. Krauju aptaškyta bakchanalija apvertė vaidmenis aukštyn kojomis; moterys pavirto karvedėmis; Orleano kunigaikštis laiškus adresuodavo ponioms grafienėms, brigadų generolėms, kovojančioms prieš Mazarinį mano dukters armijoje.