Koadjutorius baigė savo dienas visų užmirštas, tarsi senas sugedęs žadintuvas. Pasitraukęs į nuošalę ir netekęs galimybės aktyviai veikti, buvo nepavojingas; taip įvyko ne dėl to, kad būtų pritrūkęs kvapo paskutinėje kelio atkarpoje, bet kad gebėjo pakeisti formą, kaip kai kurie nuodingi skarabėjai. Jam trūko moralės jausmo, ir šis trūkumas buvo jo stiprybė. Kalbant apie pinigus, jis parodė kilnumą, tai yra savo karaliavimo gatvės miniai skolas apmokėjo vien bajoriška pono de Reco moneta. Jo paties asmuo jam buvo nė motais: argi jis savęs neįstūmė į kampą? Buvo raginamas aprašyti savo nuotykius, ir politiku persirengęs romanistas juos skyrė bevardei moteriai savo iškreiptų idealų chimerai. Ponia, kad ir kaip nemalonu man būtų jums papasakoti savo gyvenimo istoriją, tačiau jūs manęs to paprašėte, ir aš paklūstu.
Koadjutorius baigė savo dienas visų užmirštas, tarsi senas sugedęs žadintuvas. Pasitraukęs į nuošalę ir netekęs galimybės aktyviai veikti, buvo nepavojingas; taip įvyko ne dėl to, kad būtų pritrūkęs kvapo paskutinėje kelio atkarpoje, bet kad gebėjo pakeisti formą, kaip kai kurie nuodingi skarabėjai. Jam trūko moralės jausmo, ir šis trūkumas buvo jo stiprybė. Kalbant apie pinigus, jis parodė kilnumą, tai yra savo karaliavimo gatvės miniai skolas apmokėjo vien bajoriška pono de Reco moneta. Jo paties asmuo jam buvo nė motais: argi jis savęs neįstūmė į kampą? Buvo raginamas aprašyti savo nuotykius, ir politiku persirengęs romanistas juos skyrė bevardei moteriai savo iškreiptų idealų chimerai. Ponia, kad ir kaip nemalonu man būtų jums papasakoti savo gyvenimo istoriją, tačiau jūs manęs to paprašėte, ir aš paklūstu.
Jis sugrįžo prie Dievo, nes nebeturėjo ką veikti; panašiai jaunystėje sveikino sukilusius Paryžiaus miestelėnus. Leido dienas bažnyčioje; tikintieji stengdavosi išgirsti jo širdį draskančius pamokslus, jie verkdavo klausydami atgailos psalmių arba Miserere posmų, bet jo žodžiai buvo beprasmiai. Recas nieko nepasimokė nei iš Kristaus kančios, nei iš jo atvaizdų; jį domino tik jo paties asmuo, jis galvojo tik apie savo atliktą vaidmenį, nesirūpino savo moraliniu elgesiu. Jis tyrinėjo savo praeities draiskanas ir taip save atpažindavo, perkilnojo savo neteisybes ir šitaip pats save susikūrė, paskui sėdo rašyti skandalingų atsiminimų. Jo Memuarų skaitytojai išvydo palaidotą gyvą lavoną, kuris karste pats save prarijo.
Jam, nenuilstamam lošėjui, net atėjo į galvą užsisklęsti Trapistų vienuolyne ir rašyti Memuarus ant to stalo, kur Ransė dėliojo savo Aforizmus! Ransė buvo priverstas važiuoti į Komersi, kad įtikintų kardinolą atsisakyti šio švento sumanymo. Bosiuė neatsargiai sušuko: Koadjutorius svaido į Mazarinį grėslius, niūrius, įžūlius žvilgsnius. Didieji genijai turi gerai pasverti savo žodžius: jie išlieka istorijoje kaip nepataisomas grožis.
Recas, tas didelio proto vyras, bet neryžtingas prelatas ir šventvagiškas vyskupas, priešinosi Dievo nubrėžtam planui; jis niekada netikėjo, kad nuoširdžiai sukalbėtas rožinis galėtų atnešti daugiau šlovės negu visi geri ir blogi gyvenimo darbai. Jam labiau sekėsi žodžiais sudrumsti ramybę negu įskelti revoliuciją; jis bandė sukurstyti maištą Laterano šventojo Jono bazilikoje tarsi kokiame stebuklų dvare51. Šis abejingas ir melancholiškas suprancūzėjęs italas atsidūrė gatvėje, kai Liudvikas XIV išmetė tuos juokdarius pro duris, nors ir kaip gerbė jų praeities nuopelnus ar rūbą, kurį jie buvo sutepę. Atsidūręs tarp viską leidusios frondos ir beveik viską draudusio Versalio šeimininko, koadjutorius sušuko: Ar yra kas nors, kas būtų blogesnis už mane?, vėliau Ruso klausė taip pat išdidžiai: Ar yra kas nors, kas būtų geresnis už mane? Iki pat mirties Recas šoko savo šokį, tačiau tik Rišeljė galėjo sušokti sarabandą52 su kastanjetėmis rankose mūvėdamas žalio aksomo kelnėmis ir nepasirodyti juokingas.
Taigi kardinolo de Reco rūmai nebuvo ta vieta, kuri nuteiktų Ransė palankiai žvelgti į krikščioniškojo pasaulio sostinę. Romos draugija jam negalėjo duoti nieko gera, ji tiko nebent tokiam Kulanžui. Šis pabuvojo Romoje 1656 ir 1689 metais; jam patiko vegetuoti toje klastingoje visuomenėje; jis kūrė eiles, nors ir neprilygo Horacijui:
Gražieji Montaltės sodai,
Ludovizas, Pamfilas ir Matejis.
Tačiau tuo metu, kai Ransė lankėsi Romoje, ten netrūko jo vertų prancūzų: 1664 metais Pusenas už žmonos atneštą kraitį nusipirko būstą ant Pinčo kalvos, priešais buvusius Rafaelio namus, Borgezės vilos sodų papėdėje; šalia buvo įsikūręs Klodas Lorenas; vien tik šių vardų užtenka laiduoti nemirtingumą. Pusenas mirė 1665 metų lapkritį ir buvo palaidotas Lučinos šventojo Lauryno bažnyčioje. Jeigu Ransė būtų palaukęs penkis ar šešis mėnesius, būtų galėjęs su abatu Nikezu dalyvauti laidotuvėse; abatas Nikezas aprašė vieną kelionę pas trapistus, kur man teko garbė tik pastatyti biustą. Trapistų reformatorius mėgo paveikslus, yra išlikusių jo paties darytų eskizų; karste gulinčio Puseno palaikai jį būtų sujaudinę, ir būtų dar labiau sustiprėjusi jo panieka žmogiškam šlovės troškimui. Aš sutikdavau Puseną, rašė Bonavantiuras dArgonas, Romos griuvėsiuose arba piešiantį ant Tibro kranto. Abatas Antuanas Arno, priklausęs tai Por Ruajalio kartai, kuri vėliau prisišliejo prie trapistų, taip pat pažinojo paveikslo Pasaulio tvanas autorių. Šiame paveiksle matyti tarsi kokios apleistumo ir senatviško potėpio žymės nuostabūs laiko virpesiai! Šedevrai dažnai paženklina genijų gyvenimo pabaigą: taip nuo kūno atsiskiria dvasia.