Ransė atėjo į Vatikaną, nusivylęs kopė tuščiais didžiaisiais laiptais, nuo seniausių laikų numindžiotais daugybės kojų, ant kurių daugybę kartų buvo skelbiamas pasaulio likimas. Įteikė kardinolams prašymą. Vienas kardinolas pratrūko: jį supykdė neturto reikalavimas. Abatas de Ransė atsakė: Monsinjore, mane prabilti verčia ne įkarštis, bet teisingumas.
Pjeras Le Nenas rašė: Tas didis vyras reikalus tvarkė tarsi angelas, romia širdimi ir visiškai paklusdamas dangaus įsakymams.
1664 metais Ransė pirmą kartą atvyko į Romą, antrą 1665 metų balandį, valdant popiežiui Aleksandrui VII Fabijui Kidžiui. Dar nebuvo pamiršta ambicingosios donos Olimpijos įtaka Inocentui X38; pakėlus krėslą matyti išstovėta žymė. Iš Pamfilio giminės teliko šio vardo vila. Pats Aleksandras VII, rašė kardinolas de Recas, kalbėjo mažai, bet tai, ką jis pasakydavo, buvo pasverta ir išmintinga, savio col silentio.39
Kitus kartus lankydamasis Romoje, kardinolas de Recas suprato klydęs, suvokė, kad Kidžis buvo ne kažin kas. Kidžį išrinkus popiežiumi, Barijonas koadjutoriui kalbėjo: Buvau nutaręs suskaičiuoti karietas, kad tą patį vakarą pasakyčiau tikslų skaičių ponui de Lionui: iš raguotojo nereikia atimti šito džiaugsmo. Štai tokias kalbas, tokią politiką ir tokius papročius aptiko Ransė ant šventųjų apaštalų kapo. Inocentas X buvo pasmerkęs penkias prielaidas40. Aleksandras VII pakeitė kelis Formuliaro41 žodžius. Karalius Liudvikas XIV pritarė šiems pakeitimams, bet kartu pareikalavo, kad priešais buvusią korsikiečių sargybos būstinę būtų pastatyta piramidė, kaip hercogui de Kreki padaryto įžeidimo satisfakcija; toji piramidė buvo nugriauta tik popiežiaujant Klemensui IX. Aleksandras VII kanonizavo šventąjį Pranciškų Salezietį, įsteigė naują biblioteką ir pats kūrė. Jis parašė eilėraščių rinkinį, pavadintą Philomati Musae juveniles42. Tai jo vienintelė sąsaja su Anakreonto eilėraščių leidėju, nebent ja laikytume karstą, kurį tądien, kai buvo iškeltas į popiežiaus garbę, liepė pakišti po lova.
Kol Ransė keliavo į Lijoną, kardinolas de Recas buvo spėjęs grįžti į Romą. Jis palankiai sutiko bičiulį atsivertėlį ir privertė jį apsistoti savo namuose. Iš koadjutoriaus viešnagės Romoje Ransė negavo jokios naudos, nebent jam išrūpino kelias nenaudingas popiežiaus audiencijas. Aktyvus frondos vado vaidmuo išseko; viskam, kas randasi iš žmogaus prigimties menkystės, ateina galas.
Kardinolas de Recas buvo žemaūgis, tamsaus gymio, negražus, negrabių rankų; jis nemokėjo tinkamai apsirengti. Kunigaikštienė de Nemūr patvirtina Talemano de Rėo pateiktą Reco portretą. Jos žodžiais, persirengęs koadjutorius atėjo pas kardinolą Mazarinį. Ponas princas, sužinojęs apie šį vizitą, pasiteiravo kardinolo, kuris jam labai juokingai nupasakojo ir patį koadjutorių, ir jo raitelio kostiumą, ir baltas plunksnas, ir šleivas kojas; šitaip prajuokinęs princą jis dar pridūrė: jeigu koadjutorius antrą kartą ateitų persirengęs, jis perspėtų princą, kad šis pasislėpęs galėtų pasižiūrėti į koadjutorių ir iš jo pasijuokti.
Kardinolo de Reco portretuose nieko bjauraus nepamatysime: jo veidas toks pat arogantiškas kaip pono de Taleirano, bet protingesnis ir ryžtingesnis negu Oteno vyskupo.
Kardinolas, gimęs Monmirajyje 1644 metų spalio mėnesį florentiečių šeimoje, suvaidinusioje tam tikrą vaidmenį šventojo Baltramiejaus įvykiuose, nepasižymėjo tomis dorybėmis, kurias jam stengėsi įdiegti jo mokytojas šv. Vincentas Paulietis; vis dėlto tais laikais žmogaus niekšystė ėjo drauge su jo kilnumu, ir kardinolas išsaugojo šiokį tokį jį nulipdžiusios rankos įspaudą. Recas sukūrė tragediją Fjesko sąmokslas, ir kardinolas de Rišeljė apie jį pasakė: Tai pavojingas protas. Kardinolo mantijos pranašumas tai dvaro aplinkos žmogui suteikiama nepriklausomybė. Recas rodė pagarbą kiekvienam buvusiam partijos vadui; šią veiklą buvo išaukštinęs rašydamas apie Plutarcho Paralelines biografijas; ilgus metus antika lepino Prancūziją. Jis sakė, kad Cezaris, būdamas jo metų, turėjo šešis kartus daugiau skolų negu jis; taigi reikėjo tiktai užkariauti pasaulį, ir Recas užkariavo Bruselį43 ir tuziną miestelėnų, o hercogas de La Rošfuko jo paties vos nepartrenkė durimis.
Kardinolo de Reco portretuose nieko bjauraus nepamatysime: jo veidas toks pat arogantiškas kaip pono de Taleirano, bet protingesnis ir ryžtingesnis negu Oteno vyskupo.
Kardinolas, gimęs Monmirajyje 1644 metų spalio mėnesį florentiečių šeimoje, suvaidinusioje tam tikrą vaidmenį šventojo Baltramiejaus įvykiuose, nepasižymėjo tomis dorybėmis, kurias jam stengėsi įdiegti jo mokytojas šv. Vincentas Paulietis; vis dėlto tais laikais žmogaus niekšystė ėjo drauge su jo kilnumu, ir kardinolas išsaugojo šiokį tokį jį nulipdžiusios rankos įspaudą. Recas sukūrė tragediją Fjesko sąmokslas, ir kardinolas de Rišeljė apie jį pasakė: Tai pavojingas protas. Kardinolo mantijos pranašumas tai dvaro aplinkos žmogui suteikiama nepriklausomybė. Recas rodė pagarbą kiekvienam buvusiam partijos vadui; šią veiklą buvo išaukštinęs rašydamas apie Plutarcho Paralelines biografijas; ilgus metus antika lepino Prancūziją. Jis sakė, kad Cezaris, būdamas jo metų, turėjo šešis kartus daugiau skolų negu jis; taigi reikėjo tiktai užkariauti pasaulį, ir Recas užkariavo Bruselį43 ir tuziną miestelėnų, o hercogas de La Rošfuko jo paties vos nepartrenkė durimis.