Iki šiol niekas neatkreipė dėmesio į šį skundą, ištrūkusį iš Ransė širdies, taip nepastebi ir garsą atkartojančios kalnų harmonijos; širdies skundas neturi konkretaus adresato, jis sumyšta su sunkiais kenčiančiojo kaltinimais savajam gyvenimui. Nusprendęs užsidaryti pas trapistus, Ransė pirmiausia aplankė savąjį Bulonės vienuolyną, nes jis įsikūręs tarp miškų, ten buvo matyti jūra paskutinis pasaulio paveikslas; paskui grįžo pas trapistus ir visam laikui apsigyveno nuošaliuose jų soduose, kaip kadaise Babilonijos valdovai.
Iš Romos kurijos buvo gauti Trapistų vienuolyno regulą patvirtinantys dokumentai. Ransė būtų norėjęs įžengti į naują gyvenimą kartu su buvusiu Trapistų vienuoliu Dom Bernjė, kuris iki tol šiaip taip stūmė dienas, bet galiausiai buvo paliestas malonės; tačiau Dom Bernjė buvo pasiruošęs tik po keturių mėnesių. 1664 metų birželio 26 dieną Prijero abato atstovas generalinis vikaras Dom Mišelis de Gitonas įšventino Ransė į vienuolius su kitais dviem naujokais, kurių vienas, vardu Antuanas, anksčiau buvo Ransė tarnas. Tokiu būdu buvęs tarnas Antuanas dangaus buvo sulygintas su savo šeimininku. Po keturių dienų Pjeras Felibjenas pradėjo vadovauti Trapistų vienuolynui abato de Ransė vardu. Ransė priėmė vienuoliškąjį palaiminimą iš airių vyskupo Arda, kuriam patarnavo Sen Marten de Sėjė vienuolyno abatas, rankų. Kitą dieną trapistų abatas išvyko į savo vienuolyną. Vienam savo draugui jis vis dėlto parašė: Mano apsisprendimas tai visiškas susitaikymas su Apvaizda. Melskitės už mane.
Pirmasis Ransė apsilankymas pas trapistus ilgai netruko. Jis pradėjo didelį vienuolyno remontą, bet jam duodant naujus nurodymus dėl choro ir maldų vietos, dailidėms ir mūrininkams pradėjus darbus, buvo iškviestas į Paryžių dalyvauti generaliniame reguliariųjų vienuolijų susirinkime. Šis jaunas vyras, kadaise itin paisęs pasaulio nuomonės, į susirinkimo vietą iškeliavo paprastu vežimu, tarsi koks elgeta; visą gyvenimą jam liko būdingi tokie perdėti gestai. Susirinkimas jam pavedė vykti į Romą ir derėtis dėl reformos. Prieš kelionę jis ilgai tarėsi su kardinolu de Recu, kuris jį lydėjo iki Komersi. Paskui Ransė kelioms dienoms sugrįžo pas trapistus. Rūpinosi jais kaip nuolankus brolis. Jis kalbėjo: Ar mes mažesni nusidėjėliai negu pirmieji cistersų vienuoliai? Ar mums reikia mažiau atgailauti? Jam buvo prieštaraujama, kad šių laikų vienuoliai, būdami silpnesni, nebetinka asketiškam gyvenimui. Verčiau tarkite, atsakė jis, kad mes esame ne tokie uolūs. Visuotiniu sutarimu vienuoliai atsisakė gerti vyną ir valgyti žuvį; jie sau uždraudė vartoti mėsą ir kiaušinius. Buvo priimtos mandagaus elgesio ir tarpusavio bendravimo taisyklės; jie gerbė vienas kitame atpirktąjį ir niekino nupuolusį žmogų.
Skirstant darbus, Ransė atiteko dirvonuojančios žemės rėžis; pirmą kartą į žemę įbestas jo kastuvas atsitrenkė į kažin ką kietą: tai buvo senoviškos auksinės angliškos monetos. Iš viso šešiasdešimt, kiekviena septynių frankų vertės; ši netikėta Apvaizdos malonė leido Ransė išsirengti į kelionę. Sušaukęs vienuolius, jis atsisveikino. Aš noriu tiktai, pasakė jiems, atkreipti jūsų dėmesį į šiuos šventojo Bernardo žodžius: Mano sūnau, jeigu jūs žinotumėte, kokios yra vienuolio pareigos, jūs aplaistytumėte ašaromis kiekvieną duonos kąsnį. Paskui jis pridūrė: Meldžiu Dievą pasigailėti jūsų ir manęs. Jeigu Jis išskirs mus šiame gyvenime, tai tesujungia amžinybėje.
Nuolankiai nusilenkę vienuoliai paprašė Dievą saugoti jų abatą.
Naujasis Tobijas iškeliavo į Ninevę; jo kelionės tikslas nebuvo santuoka su Ragelio dukterimi, nes Ragelio dukra jau buvo mirusi. Ransė kelionės palydovas buvo nebe Rapolas, o Atgailos dvasia; ši dvasia leidosi į kelią atsiimti ne skolų, bet vargo34. Klaidžiojant po švento ir nenykstančio Rašto sritis, kur nėra erdvės ir laiko, tylą sudrumsčia tik koks nors nuo amžinybės atitrūkęs daiktas.
Šalon siur Sone didysis atgailautojas susitiko su Val Rišė vienuolyno abatu paskirtuoju kelionės palydovu. Lijone pabučiavo dėžutę, kurioje buvo saugoma šventojo Pranciškaus Saleziečio širdis. Perkopęs Alpes pasiekė Turiną; čia jis nepamatė Šventosios drobulės. Milane nusilenkė šventojo Karolio Boromėjo kapui. Laimingi mirę šventieji! Danguje jie pasitinka savo gyvenimo rytą. Bolonijoje Ransė pagarbino šventąją Kotryną. Kitokio senovės palikimo nė neieškojo, nesidomėjimas aplinka buvo jo atgaila; jo akys neieškojo tų griuvėsių, kurių nuostabų aprašymą mums pateikė abatas de Lamenė:
Metai po metų, rašė jis, nyksta didingi rūmai, nors per lietui ir vėjams atvertus elegantiškus langus dar matyti liekanos to puošnumo, kokio nė su žiburiu nerasi mūsų šiuolaikiniuose varganuose būstuose, likučiai didingos ir trapios prabangos, gausių įvairiausio meno stebuklų. Amžinai jauna gamta pamažu užgožia prašmatnias vilas nuostabius žmogaus kūrinius, tokius pat netvarius kaip ir jų kūrėjas. Rafaelio freskomis ištapytoje salėje matėme balandžių nutupėtus karnizus, matėme, kaip per marmuro grindų plyšius kalasi laukinio kapario stiebeliai, kaip viską uždengia platūs blyškiai žalsvų kerpių plotai.