Pasaulio įvykių atmintis peraugo į neapykantą gyvenimui, kuri pavirto tikru apsėdimu. Jo nusivylimas žmonėmis panėšėjo į antikos stoicizmą, kiek jis artimas krikščionybei. Aleksandrijos mokyklos platonikai nusižudydavo, kad patektų į dangų, bet kaip kankinasi panašios būsenos apimta vargšė siela! Ji blaškosi tarp minčių apie savižudybę, netikrumo ir siaubo, nes sprendimas dar nepriimtas.
Savo laiškuose trapistų abatas rašė: Aš prisipažįstu, kad pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kurį man būtų malonu matyti. Jau šešeri metai, kai mąstau apie atsitolinimą ir pasitraukimą iš pasaulio, ir tereikia žengti pirmąjį žingsnį; tačiau gyvenimui skirtas laikas senka, ir kai galiausiai pabusi iš miego, pamatysi, kad esi tuščiomis rankomis. Aš taip trokštu būti užmirštas, kad niekas neprisimintų, jog gyvenau.
Jis pardavė sidabro indus, gautą pelną išdalijo kaip išmaldą, grauždamasis, kad anksčiau nepagelbėjo stokojantiesiems. Paryžiuje turėjo dvejus rūmus, kurių vieni vadinosi Tūro rūmais; juos paskyrė vargšų ir bendrajai ligoninėms, perdavimo aktą pasirašė notarai Lemuanas ir Toma. Jo paskutinė auka buvo Vereco žemių pardavimas; vis dėlto pasidavęs jausmams priėmė vieno giminaičio pasiūlymą; tas giminaitis negalėjo surinkti reikiamos sumos, ir pirkinys buvo perleistas Ninonos favoritui abatui dEfja. Ransė iš karto perdavė ligoninių valdytojams už žemes gautus šimtą tūkstančių ekiu.
Pažvelkime į dabartines Vereco naujienas: kas dar, po didžiojo Atgailautojo, drįsta rašyti laiškus toje vietovėje? 1825 metų balandžio 11 dieną praeitį menančioje buvusioje Ransė nuosavybėje, Larsė miške, Monbazono parke buvo rastas lavonas. Balandžio 10 dienos pavakarę pasigirdo riksmas: Gelbėkite! Žmogžudystės liudininkė buvo jauna mergina, kuri su meilužiu slėpėsi tarp aukštų viržių. Tuo tarpu dvidešimt dvejų metų Kurjė našlė (mat rastasis lavonas buvo būtent jos vyro) naktį pusnuogė siautė su kaimiečiais tarsi į laisvę ištrūkusi dvasia. Verece pasklidę gandai pavertė Kurjė gyvenimą niekinga kova su varžovu: tai niekam neįdomūs sielvartai, aimanos, kurios pradingsta mus užplūstančiame sraute. Galbūt koks nors paukštelis apgiedojo tragišką įvykį, nutikusį tuose miškuose, kur kadaise Ransė malšino savo skausmą. Laikraštyje Gazet diu vilaž Kurjė buvo parašęs: Lakštingalos čiulba, atskrenda kregždutės. Jis, Atėnų dvasios auklėtinis, draugams dainavo apie parskrendančias kregždutes29.
Neramios dvasios mokslininkas helenistas, aistringas pamfletistas Kurjė kartą Florencijoje, nelaimei, suliejo rašalu vieną Longo romano puslapį; netrukus dingusio Dafnio ir Chlojos fragmento leidėjas apsigyveno toje vietovėje, po kurią kadaise vaikščiojo Anakreonto leidėjas.
Jeigu tie medžiai, po kuriais buvo nužudytas Kurjė, dar stovi, tai ką gi saugo jų ūksmė, ką gi mes paliekame, kad ir kur būtume? Ar Polis Luji Kurjė galėjo numanyti, kad nemirtingumas dangstytųsi ašutine ir lietų ašaras? Verecas išugdė trapistų reformatorių ir pražudė pamfletų autorių. Gyvenimas visu savo svoriu prislėgė dvasią, kuri ištrūko ir metė iššūkį dangui. Nuostabus dalykas! Filosofas Kurjė su pasauliu atsisveikino tais pačiais žodžiais, kuriuos miške kadaise kartojo Ransė: Atimkite iš manęs tą taurę, kartūs tie nuodai.
XVIII amžiaus viduryje Verecas buvo Liudviko XV ministro, hercogo dEgijono nuosavybė. Šis niekam tikęs, kaip ir visi to meto valstybės vyrai, ministras savo pilyje išspausdino ponios kunigaikštienės de Konti Rinktinę penkis ar šešis nešvankaus ir bedieviško veikalėlio egzempliorius. Per revoliuciją, tą kraujo jūrą, kuri nuplovė Prancūziją suteršusią begėdystę, Vereco pilis buvo sugriauta. Verecui ir Trapistų vienuolynui Ransė atidavė visą save: Verecui nerūpestingumą, netikėjimą, blogus įpročius, išprovokavusius visišką žlugimą, trapistams amžiams perdavė rimtumą, šventumą, atgailą.
Neramios dvasios mokslininkas helenistas, aistringas pamfletistas Kurjė kartą Florencijoje, nelaimei, suliejo rašalu vieną Longo romano puslapį; netrukus dingusio Dafnio ir Chlojos fragmento leidėjas apsigyveno toje vietovėje, po kurią kadaise vaikščiojo Anakreonto leidėjas.
Jeigu tie medžiai, po kuriais buvo nužudytas Kurjė, dar stovi, tai ką gi saugo jų ūksmė, ką gi mes paliekame, kad ir kur būtume? Ar Polis Luji Kurjė galėjo numanyti, kad nemirtingumas dangstytųsi ašutine ir lietų ašaras? Verecas išugdė trapistų reformatorių ir pražudė pamfletų autorių. Gyvenimas visu savo svoriu prislėgė dvasią, kuri ištrūko ir metė iššūkį dangui. Nuostabus dalykas! Filosofas Kurjė su pasauliu atsisveikino tais pačiais žodžiais, kuriuos miške kadaise kartojo Ransė: Atimkite iš manęs tą taurę, kartūs tie nuodai.
XVIII amžiaus viduryje Verecas buvo Liudviko XV ministro, hercogo dEgijono nuosavybė. Šis niekam tikęs, kaip ir visi to meto valstybės vyrai, ministras savo pilyje išspausdino ponios kunigaikštienės de Konti Rinktinę penkis ar šešis nešvankaus ir bedieviško veikalėlio egzempliorius. Per revoliuciją, tą kraujo jūrą, kuri nuplovė Prancūziją suteršusią begėdystę, Vereco pilis buvo sugriauta. Verecui ir Trapistų vienuolynui Ransė atidavė visą save: Verecui nerūpestingumą, netikėjimą, blogus įpročius, išprovokavusius visišką žlugimą, trapistams amžiams perdavė rimtumą, šventumą, atgailą.