Karaliui iškeliavus iš Prancūzijos,
Nelaimė sekė iš paskos:
Jis iškeliavo sekmadienį,
O pirmadienį buvo sučiuptas.
Šambore yra tik vieni dvigubi laiptai, kad būtų galima nulipti ir užlipti nesusitinkant; ten viskas padaryta karo ir meilės slėpiniams. Sulig kiekvienu aukštu rūmas vis labiau atsiskleidžia; kylančios pakopos išpuoštos kaneliūromis, kaip katedrų bokšteliuose. Pastatas atrodo nubarstytas fantastiniais piešiniais, kuriais trykšte trykšta skliauto formos; keturkampius arba apvalius židinius puošia marmuriniai fetišai, panašūs į dievukus, kokius matydavau kasinėjant Atėnus. Iš toli rūmas primena arabeską, jis panašus į moterį, kuriai pūstelėjęs vėjas išdraikė šukuoseną; žvelgiant iš arti, ši moteris susilieja su mūro sienomis ir pavirsta bokštais; tada ji tarsi ant griuvėsių rymanti Klorinda. Atrodo, čia pasidarbavo įnoringas skulptorius; smulkūs ir subtilūs bruožai atsikartoja mirštančios kariūnės šmėkloje. Įžengę į vidų jūs pamatysite lelijomis ir salamandromis išpieštas lubas. Jeigu kada nors Šamboras būtų sugriautas, mes nebeturėtume pirmykščio renesanso stiliaus statinio, nes Venecijoje šis stilius negrynas.
Šamboro apleistumas jam teikė ypatingą grožį: per langus aš mačiau išdžiūvusį gėlyną, nugeltusią žolę, pajuodusius javų laukus; tai mano vargstančios, skurdžios ir ištikimos tėvynės atvaizdas. Man ten klajojant, virš Kosono, mažo upeliuko, sklandė tamsus paukštis.
Abatas Le Butijė apsistojo savo vienuolyne, kurį visą supo miškai, iš kurios pusės pažiūrėtumei. Pilį, šalia kurios net nebuvo jokio kaimo, slėgė prakeiksmas. Visur buvo matyti šlovės ir pralaimėjimo pėdsakai, kuriuos paliko Marinjano nugalėtojas ir Madrido kalinys16, po Vaterlo mūšio visur išsisklaidę prancūzų kariai; čia pilna ištikimybės mūsų karaliams, laukiant liepos įvykių, ženklų. Akis traukia hercogienės dEtamp, kuri buvo grafienės de Šatobrijan pirmtakė, vardaženklis: tai dūlančios dingusio grožio žymės. Pranciškus I, suvokęs malonumų tuštybę, viename lango stikle aštriu deimantu buvo išraižęs tokį dvieilį:
Moteris labai nepastovi.
Kvailas tas, kuris ja tiki.
Tai žaidimai princo, kuris buvo įsakęs iškasti Lauros17 palaikus, kad galėtų į ją pasižiūrėti. Kur dabar tas lango stiklas? Susivieniję prancūzai siekė dar neištremto Anri18 labui įgyti apleistą parką jo protėvių žemėse. Kurjė pasipriešino šiam pirkiniui, ir nekaltas jaunuolis, iš kurio jis išplėšė Šamborą, liko gyvas.
Neseniai šis našlaitis buvo mane pasišaukęs į Londoną, aš atsiliepiau į nelaimingojo kvietimą. Anri mane širdingai priėmė toje jam iš po kojų slystančioje žemėje. Aš vėl išvydau miestą, kuris matė mano greitą šlovę ir mano nesibaigiantį vargą, išvydau tas rūke ir tyloje skendinčias aikštes, kur šmėžavo mano jaunystės pavidalai. Kiek dienų nutekėjo nuo to laiko, kai Kensingtone svajojau apie Renė19, iki dabar! Buvęs tremtinys turėjo parodyti našlaičiui miestą, kurį mano akys vos galėjo atpažinti.
Aštuonerius metus gyvenau kaip pabėgėlis Anglijoje, paskui buvau ambasadorius Londone, bendravau su lordu Liverpuliu, ponu Kaningu ir ponu Krokeriu; buvau daugelio čia įvykusių pokyčių liudininkas, o kur dar savo palankumu man garbę suteikęs Jurgis III ir toji Šarlotė, kuriuos aprašiau savo Memuaruose. Kas nutiko mano tremties draugams? Vieni jau mirę, kitus likimas vėtė ir mėtė, jie, kaip ir aš, regėjo savo artimųjų ir draugų netektį. Šioje šalyje, kur mūsų niekas nepasigedo, vis dėlto turėjome savų džiaugsmų, be to, buvome jauni. Jaunutės mergaitės, kurių gyvenimo pradžią buvo paženklinusi nedalia, atsinešdavo visos savaitės triūso vaisius ir linksmai šokdavo gimtinės šokius. Užsimegzdavo simpatijos; mes melsdavomės koplyčiose, kurias aš vėl aplankiau ir kurios nė kiek nepasikeitė. Mes graudžiai verkėme sausio 21 dieną, sujaudinti laidotuvių prakalbos, kurią pasakė kunigas emigrantas iš mūsų kaimo. Vaikštinėdami palei Temzę stebėdavome, kaip į uostą įplaukia viso pasaulio gėrybių prikrauti laivai, mes, visiški vargšai, netekę gimtųjų namų, Ričmonde gėrėdavomės užmiesčio vilomis! Visi šitie dalykai buvo tikra palaima. Ar dar sugrįš ji, mano vargo dienų palaima? Ak, tremties bičiuliai, skurdo draugai, kelkitės, štai ir aš! Patraukime kaip kadaise į sodelį šalia menkos tavernos, išgerkime puodelį prastos arbatos, pasišnekučiuokime apie savo kraštą; bet aplinkui nieko nėra, aš likau vienas.
Aštuonerius metus gyvenau kaip pabėgėlis Anglijoje, paskui buvau ambasadorius Londone, bendravau su lordu Liverpuliu, ponu Kaningu ir ponu Krokeriu; buvau daugelio čia įvykusių pokyčių liudininkas, o kur dar savo palankumu man garbę suteikęs Jurgis III ir toji Šarlotė, kuriuos aprašiau savo Memuaruose. Kas nutiko mano tremties draugams? Vieni jau mirę, kitus likimas vėtė ir mėtė, jie, kaip ir aš, regėjo savo artimųjų ir draugų netektį. Šioje šalyje, kur mūsų niekas nepasigedo, vis dėlto turėjome savų džiaugsmų, be to, buvome jauni. Jaunutės mergaitės, kurių gyvenimo pradžią buvo paženklinusi nedalia, atsinešdavo visos savaitės triūso vaisius ir linksmai šokdavo gimtinės šokius. Užsimegzdavo simpatijos; mes melsdavomės koplyčiose, kurias aš vėl aplankiau ir kurios nė kiek nepasikeitė. Mes graudžiai verkėme sausio 21 dieną, sujaudinti laidotuvių prakalbos, kurią pasakė kunigas emigrantas iš mūsų kaimo. Vaikštinėdami palei Temzę stebėdavome, kaip į uostą įplaukia viso pasaulio gėrybių prikrauti laivai, mes, visiški vargšai, netekę gimtųjų namų, Ričmonde gėrėdavomės užmiesčio vilomis! Visi šitie dalykai buvo tikra palaima. Ar dar sugrįš ji, mano vargo dienų palaima? Ak, tremties bičiuliai, skurdo draugai, kelkitės, štai ir aš! Patraukime kaip kadaise į sodelį šalia menkos tavernos, išgerkime puodelį prastos arbatos, pasišnekučiuokime apie savo kraštą; bet aplinkui nieko nėra, aš likau vienas.