Bernas iš lengvo kraipė juodplaukę ir sunkią galvą. Oi, gera! atsakė kad mano neprieteliams būtų taip gera! Bet ką padarysi? Žmogus dar vaikas buvai, kai pikti žmonės nuskriaudė, žinoma, našlaitį be tėvo. Kaip tiktai tėvas numirė, dėdė tuoj persirašė ant savo vardo žemę ir namus. Mane, sako, komisija šeimininku padėjo, tai ir žemė mano; o brolis, sako, buvo pas mane ažu berną, tai jo sūnui nieko ir nepriguli. Žmonės patarė nusiduoti sūdan. Jis dasamdė advokatą, tai kad pradės advokatas loti, tai visą išlojo, ko norėjo. Aš likau be nieko, ir iš tėvainio likau bernas.
Mostelėjo ranka ir įpylęs taurelėn truputį degtinės, linkterėjo svečiui galva!
Sveikas tarė.
Ką darysi tęsė toliau kas prapuolė, tai prapuolė. Su pačia ir vaikais bado ne stipsiu. Uošvis davė šimtą rublių dalios Turtingas Sodininkauja Duotų ir daugiau. Kai turėsi, Jonai, už ką sklypelį žemės nusipirkti, tai aš tau kitą šimtą duosiu pasakė. Gal visagalis Dievas ir leis nusipirkti Pati truputį uždirbs Ir iš algos šiek tiek liks Kelis skatikus turiu
Daug? užklausė gobus svečias.
Sodietis šyptelėjo.
Pats ne žinau, juokaudamas atsakė gal daug, gal ir nedaug, bet yr
Gerai, tai jau žemė, kurią atėmė nuo tavęs dėdė, taip ir prapuls?
Ką darysi? atsiduso Jonas. Gal mano buvo teisybė, o gal ir jo! Tegul mudu Dievas atlygins.
Eik tu, beproti! sušuko svečias tu jau manai, kad tai ir pasibaigė, prapuolė. Tyli ir kenti. Ar tai negalima dabar ir tau pasisamdyti advokatą ir pašaukti dėdę sūdan? Ar jis vienas galėjo turėti advokatą? Tu tai negali? A? Aš tavo padėjimą33 žinau, kaip savo penkis pirštus. Ką jis šneka, tai tas niekai, ir laikas dar neperėjo. Kamgi būtų apeliacija? A?
Vieną pirštą pakėlė aukštyn ir pradėjo juo sukti.
Ei, ei! toliau kalbėjo tu sūdo nematei. Aš mačiau. Didelė tokia seklyčia, kaip bažnyčia, ir joje pastatytas stalas, apdengtas raudona gelumbe; ažu stalo sėdi ponai munduruose, išsiūtuose auksu, ir sprendžia
Išsiūtuose auksu atkartojo Jonas, kuris su tokia atida34 klausė svečio kalbos, kad net truputį prasižiojo.
Kaip gi tu manei? Kad tokiose rudinėse, kaip tu? Kuo aukso net akys raibsta Prieš raudonai dengtą stalą, prieš ponus, blizgančius auksu, stojas atvokatai ir kalba Taip ir taip, Jūsų Mylistos, ponai sūdžios Taip ir taip, sako Sūdžios gi tyli ir klauso, paskui atsistoja ir išeina.
Išeina! atkartojo Jonas, kaip ir gailėdamas, kad jau baigiasi graži pasaka.
A taip, išeina. Eina sau kiton seklyčion, pasikalbėti apie tai, ką šnekėjo advokatai. Paskui grįžta Visi atsistoja. Vyresnysis sūdžia iš popieriaus balsiai skaito: Skundą Jono Gaigalo teisingu pripažinti, nuo jo dėdės Povilo žemę ir namus atimti ir Jonui atiduoti.