Kol buvau maža, mano mama čia vykdavo kas antrus metus. Mus palikdavo namuose su tėčiu ar aukle, tačiau sugrįžusi daug pasakodavo apie čia sutiktus žmones. Ir kalbėdavo ji su tokiu įkarščiu. Kartais juokdavosi, kartais verkdavo, bet visuomet mums papasakodavo apie viską, ką darydavo būdama čia.
O kaip tai susiję su jūsų atvykimu? paklausiau.
Mano mama buvo nuostabi. Dalį dienos ji dirbdavo mūsų miestelio klinikoje, tačiau ir mane, ir mano seseris mokydavo atpažinti tikrąsias vertybes. Ji teigė, kad visa tai, ką ji daro, yra svarbu ne vien jos darbas Dominikoje arba klinikoje. Ji tvirtino, kad svarbiausias jos uždavinys būti gera mama, o kadangi norėjo tokia būti, manė privalanti mus išmokyti padėti gyventi kitiems. Ji mokė savo pavyzdžiu, ir aš pradėjau kitaip žiūrėti į jos keliones, suvokdama, kad tai yra būdas mokyti mus. Žinoma, ji vykdavo į šias keliones, nes jai patiko ten dirbti, tačiau ji taip pat žinojo, kad tai bus pavyzdys augantiems vaikams. Ji labai atsakingai vykdydavo visas mamos pareigas ir mes visuomet tą matėme.
Pamažu pradėjau geriau suprasti Elizą ir jos mamą. Kaip nuostabu buvo matyti jas abi kartu dirbančias ranka rankon, stebėti, kokį neišdildomą įspūdį Kerolės dukrai paliko mamos nuveiktas darbas. Elizai ji įskiepijo kai ką labai svarbaus, o Elizai papasakojus apie tai man, galėjau tuo pati įsitikinti.
Artėjant mūsų kelionės pabaigai, sukaupusi visą drąsą paklausiau Kerolės keleto svarbių dalykų. Žinojau, kad nebūsiu palaikyta tiesiog smalsaujančia žmogysta, ji tikriausiai pasakys tiksliai tą, ką aš ir norėjau iš jos išgirsti.
Kerole, kreipiausi į ją. Jūs visuomet atrodote tokia energinga. Palyginti su jumis jaučiuosi tikra ištižėlė. Ar jūs iš prigimties tokia kupina energijos? Jutau, kaip pradedu tižti. Aišku, ji tokia negimė, aš, ko gero, tik bandžiau supaprastinti savo klausimą.
Ne, ne visuomet buvau tokia. Susikuriu energiją, na, žinoma, ne tiesiogine prasme, tačiau elgiuosi taip, lyg turėčiau didžiulį jos užtaisą, ir kažkaip tos energijos atsiranda, atsakė ji.
Pasijutau visiška kvailė. Jos žodžiai atrodė migloti ir ji tikrai nepasakė nieko esminio, už ko būčiau galėjusi užsikabinti. Kažkodėl man atrodė, kad ji tai puikiai suprato.
Susidaro įspūdis, sutrikusi tariau aš, kad jums ši veikla patinka daug labiau negu visiems kitiems ir Staiga nutilau, bet ji suprato, ką rengiausi pasakyti. Išsigandau, kad būsiu ją įskaudinusi.
Žinau, esu dvigubai vyresnė už visus kitus.
O varge, pagalvojau, nors skradžiai žemę prasmek. Tuomet ji prašneko, išsklaidydama mane užplūdusį kaltės jausmą:
Amžius čia neturi reikšmės, kaip ir gebėjimai, talentas, net ir asmenybė. Tam, ką darau, o darau jau daugybę metų, svarbiausia požiūris. Aš sugebu padėti šiems žmonėms, tinku šiam darbui. Mano gyvenimo pašaukimas suteikti jiems pagalbą ir juos mylėti. O jiems reikia manęs. Tikiu, kad žmogui, mylinčiam tokį gyvenimą, kuriam jis yra pašauktas, ir sugebančiam įgyvendinti didžiuosius savo gyvenimo tikslus, sekasi. Atsiranda energijos, drąsos, atsikratome baimių. Savo šalyje turiu draugų, kurie mane laiko nenormalia, sakydami, kad esu per sena, kad gali neatlaikyti širdis. Man jų gaila, nes jie apskritai nesupranta, kur glūdi gyvenimo prasmė. Svarbiausia žinoti, kas esi, ir daryti tą, kam esi sutvertas. Man tai yra šis darbas štai čia ir dabar, todėl šios progos negaliu praleisti.
Jokia mama negalės išmokyti vaiko pajusti savo vertės, jei pati pirmiausia nesupras savo mamos vertės. Mes esame jų mokytojos. Esame tos, kuriomis jie žavisi ir kurių pavyzdžiu seka. Mūsų vaikai perima geriausius mūsų bruožus (deja, kartais ir blogiausius), ir tai, ką mato, užrakina giliai savyje. Juose atpažįstame savo charakterio savybes. Jų elgesyje ne visuomet lengva pastebėti jų mokytojų, trenerių, auklių ar giminaičių savybes, tačiau savąsias įžvelgsime visuomet. Ir tai tik dalelė
to, ką jiems duodame.
Kaip galime galvoti, kad esame jiems nieko vertos, kai dovanojame jiems gyvenimą, jį kuriame ir keičiame? Mes, mamos, esame nepakeičiamos savo vaikams, nes niekas kitas negali jų išmokyti mylėti, užjausti, globoti ar įvertinti kitus taip, kaip tą darome mes. Niekas. Ir tik mūsų galioje įskiepyti jiems svarbiausias tiesas meilę ir pagarbą sau. Visai kaip Kerolė įskiepijo jas Elizai.
Trys būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį
1. Susidarykite sąrašą
Užtenka. Sudarykite savo teigiamybių sąrašą. Jei manote, kad jūsų kojos per storos, nesvarbu tiesiog paminėkite savo figūros privalumus. Užrašykite, kokia esate, ką mėgstate, apie ką svajojate, o vos tik aplanko neigiamos mintys, prisiminkite, ką parašėte.
Tuomet padarykite dar kai ką pasimėgaukite šiais teigiamais dalykais. Nusipirkite drabužį, kuris pabrėžia gražiausią jūsų figūros dalį. Susigalvokite užsiėmimą, kuris leistų jums pajusti pasitenkinimą gyvenimu. Susitikite su optimistiškai į gyvenimą žvelgiančia drauge, kuriai patinkate tokia, kokia esate. Stenkitės būti tokia draugė, kokia norėtumėte būti, ir nustokite kankintis dėl to, kad kadaise nuvylėte savo draugus. Didžiąją energijos dalį kasdien išeikvojame bandydami kažkuo nebūti, o ne imdamiesi daryti tai, ko norisi.