Esate branginama labiau nei manote
kad taip yra, nes per dvidešimt penkerius vaikų gydytojos darbo metus turėjau galimybę matyti jūsų vaikų žvilgsnius. Matau jumyse tai, ką mato ir jie. Girdėjau, kaip džiugiai skamba jų balsas išgirdus jūsų pagyrimą. Teko klausytis, kaip vaikai jus vadina savo idealu, kol laukėte gretimame kambaryje. Girdėjau juos verkiančius, kai jums skauda, juokiantis iš jūsų pokštų, mačiau ir trypiančius kojomis dėl jūsų užsispyrimo (be kita ko, jie tai vertina). Iš jų veidų ir laikysenos aiškiai mačiau, kaip esate branginama. Jums įžengus į kambarį, jūsų sūnus akimirksniu pasikeičia atsipalaiduoja, nes jums būnant šalia, gyvenimas vėl tampa saugus. Jei neseniai jį apibarėte, jis tyrinės jūsų veidą, bandydamas suprasti, ar vis dar tebepykstate, nes jam svarbu, kaip jaučiatės, ar rūpite jam. Jūsų nuotaika keičia ir jo pasaulį. Jei esate gerai nusiteikusi, jis ramus ir gražiai žaidžia su savo mašinėlėmis. Jei pykstate ant jo, jis nori susitaikyti (nors gal kartais ir neparodo), nes jūs esate jo mažo pasaulio centras. Jam reikia, kad jūs vėl draugautumėte su juo. Jūs ir niekas kitas. Nes vos tik vėl meiliai pažvelgiate į jį, jis gali grįžti atgal prie savo darbų, o gyvenimas vėl nušvinta ryškiomis spalvomis. Jis sugeba susikaupti mokykloje, paruošti namų darbus ir pasiaukojamai kovoti krepšinio treniruotėje. Štai kokią galią turite, ir šio vaiko jūsų vaiko gyvenime ši galia reiškia, kad būdama tokia, esate ne mažiau svarbi už patį gyvenimą. Esate mylima.
Noriu, kad būdama mama jaustumėtės gerai, nes būtent taip ir turėtumėte jaustis. Tai dar vienas dalykas, kurį supratau, stebėdama jus daugelį metų. Turite mėgautis savo atliekamu darbu, nes, jei esate kaip ir daugelis kitų Amerikos mamų, pernelyg kritiškai vertinate tai, ką darote. Taip sakau todėl, kad matau jūsų tvirtą ryžtą būti puikia mama. Siekiate viską daryti kuo geriau, todėl kasdien vertinate savo pasiekimus, tačiau turėtumėte žinoti, kad į save žvelgiate kur kas griežčiau negu jūsų vaikai jiems tiesiog reikia jūsų. Vaikams nesvarbu, ar esate plona ar stora, jiems nerūpi, ar šokoladinius keksiukus kepate pati, perkate paruoštą tešlą ar jau iškeptus gaminius. Jie tiesiog nori juos valgyti kartu su jumis. Labai svarbu suprasti, kad esate svarbi savo vaikams, nes kuo geriau jausitės jūs, tuo bus geresni jūsų santykiai su vaikais ir visi tapsite laimingesni. Skamba visai nesudėtingai, tačiau suvokti savo vertę ir sugebėti jaustis patenkintoms, kad esame tokios mamos (gal net ir tą pasakyti garsiai), yra vienas iš didžiausių mums mamoms kylančių sunkumų.
(Gerai) pasverkite kuklumo svarbą
Kuklumas tai nuoširdžiai pripažinta vieno žmogaus vertė palyginti su kito žmogaus verte. Tačiau juk visų mūsų vertė yra vienoda. Vos tik įsisąmoniname, kad mūsų vertė tokia pati kaip ir kito žmogaus, nutinka du dalykai: labiau pradedame vertinti ir kitus, ir save pačius. Mums atrodo, kad kuklumas tai įsitikinimas, kad esame daug arba šiek tiek prastesni už kitus. Iš tikrųjų yra visai kitaip. Tai realus požiūris į mūsų pačių silpnąsias ir į stipriąsias savybes ir gebėjimas patikėti, kad mes, kaip ir kitos mamos su savo silpnosiomis ir stipriosiomis savybėmis, esame nepaprastai vertingos. Išmokstame mylėti kitus, nes galime susitaikyti su visai netobulomis savo asmenybėmis ir jas pamilti.
Kuklumas suteikia nepaprastą laisvę. Laikydamos save prastesnėmis, neigdamos savo stipriąsias savybes ir gebėjimus arba apsimesdamos kukliomis, nuvertiname visas mamas. Daugelis mūsų taip elgiasi nesąmoningai. Štai kokį pokalbį neseniai teko girdėti. Daugelis mamų, ko gero, atpažintų save.
Vienoje didelėje moterų klausimams skirtoje konferencijoje Mičigane mano draugė Džilė skaitydama pranešimą kalbėjo apie tai, kaip moterys dažnai suvokia save. Nors neminėjo konkrečiai mamų, jos aptarti dalykai puikiai tiko ir mums. Po kurio laiko pasakiusi, kad ieško dviejų savanorių, iš gausybės pakeltų rankų pasirinko Eleną ir Laurą. Jos teigė į konferenciją atvykusios kartu ir yra ilgametės draugės. Pakvietusi užlipti ant scenos Džilė jas pasodino į dvi priešais pastatytas kėdes. Tuomet uždavė paprastą klausimą paprašė, kad Elena visiems dalyviams apibūdintų savo draugę Laurą.
Elena mielai sutiko ir ėmė vardyti, kad jos draugė yra miela, moka išklausyti, su ja lengva bendrauti, smagu leisti laiką, be to, ji gera mama. Džilė klausinėjo toliau:
Ar, jūsų nuomone, Laura graži?
Be abejo, atsakė Elena. Ji žavinga, na, bent jau man, nes negaliu
vertinti visiškai objektyviai.
Kaip manote, ar ji jums labiau patiktų, jei numestų svorio, turėtų gražesnius namus ar vėl grįžtų į mokyklą? toliau klausinėjo mano draugė.
Įsmeigusi žvilgsnį į Džilę Elena ryžtingai tarė:
Aišku, kad ne. Ji nuostabi tokia, kokia dabar yra.
Nekeisdama pokalbio temos Džilė klausinėjo toliau:
Jei gerai suprantu, Laurą mylite tokią, kokia ji yra? O gal manote, kad jai reikėtų truputį pasistengti, kad taptų dar geresnė?
Čia Elena neteko kantrybės:
Jau sakiau, kad ne. Ji man labai patinka ir tokia. Žinoma, kad mums visiems reikia vienur ar kitur pasistengti, bet tai neturi nieko bendra su mūsų draugyste. Man ji patinka, ir aš ją myliu tokią, kokia yra.