Dauguma mūsų apie Dievo buvimą susimąstome dar jaunystėje. Tai gerai. Kai kurios iš mūsų vengia šios temos ir metų metais net nesusimąsto apie savo dvasinį gyvenimą, nes šie klausimai trikdo. Tačiau,
mano manymu, kuo greičiau pradėsime rūpintis savo vidumi, tuo sveikesnės būsime, nes dvasinis pradas yra svarbiausia mūsų asmenybės dalis.
Kai kurios mamos išpažįsta judėjų ir krikščionių Dievą, kai kurios tiki šventaisiais, dar kitos Buda ir Alachu, o yra ir tokių, kurios tiki Visatos egzistencialumu. Kažkuo tiki net ir ateistai, net jei tai yra tik jų pačių sveikas protas. Ateistai atmeta kitų būtybių egzistavimo galimybę ir gyvena pasikliaudami savimi ir tais gyvenimo dėsniais, kuriuos jų protas gali racionaliai suvokti. Kai kurie pripažįsta tam tikras moralines vertybes, kiti tik mokslines tiesas, tačiau visi šie ateistiniai tikėjimai neperžengia žmogaus pažinimo ribų. Visos mes kažkuo tikime ir tą darome kiekvieną dieną, todėl iš tikrųjų nereikia nė klausti, ar reikėtų tikėti, ar ne. Svarbesnis klausimas kuo ir kodėl tikėti. Be to, jei tikėjimas yra tokia svarbi mūsų kasdienybės dalis, kodėl jam neskiriame dėmesio? Mes be galo sureikšminame, ką valgome ir ko nevalgome, kiek sportuojame ar nesportuojame arba kokiais drabužiais vilkime. Atidžiai sekame savo vaikų reakcijas, jų poreikius ir troškimus, ir tik retsykiais prisimename svarbiausią jų asmenybės dalį dvasingumą. Mes tai darome dėl to, kad taip daro ir visi kiti. Tai amerikietiškosios kultūros dalis.
Be to, yra dar vienas svarbus dalykas. Matant tikėjimo vedlius kartais norisi nuo jų laikytis atokiau. Žinau, kad, kaip teigiama Senajame Testamente, krikščionis turėtume pažinti iš meilės, tačiau kartais tą meilę taip sunku įžvelgti. M. Gandis yra liūdnai prasitaręs, kad būtų priėmęs krikščionybę, jei joje nebūtų krikščionių. Deja, puikiai suprantu, ką jis turėjo omeny. Yra krikščionių, kurie šimtus tūkstančių tikinčiųjų suartino su Dievu. Bilis Grehemas puikus pavyzdys, kaip žmogaus širdis gali atsiliepti į kiekvieną Dievo širdies virptelėjimą. Tačiau, kita vertus, yra ir tokių Kristaus sekėjų, kurie savo elgesiu tyčiojasi iš krikščioniškojo tikėjimo. Kai kurių veidmainiškumas daugybę žmonių atgrasė nuo tokio tikėjimo; tikėjimo fanatikai, ypač kitose pasaulio šalyse, ėjo žudyti su krikščionybės vardu lūpose. Tai tragiški dalykai, kurie, mano manymu, skaudina Dievą. Kitas religijas priimti nė kiek ne lengviau. Kai kuriems Buda taip ir netampa artimas, nes yra miręs ir niekada neprisikėlė iš numirusiųjų kaip Jėzus išliko tik Budos statulos. Nors budizmas ragina gyventi taikiai, ieškoti nušvitimo ir vidinės ramybės, tenka daug metų sunkiai dirbti, kad tai pasiektum, jei apskritai įmanoma. Krikščionys atmeta musulmonų tikėjimo tiesas, nes jos prieštarauja krikščionybei, o svarbiausia todėl, kad jos gąsdina juos pačius.
Mes visos jaučiamės gyvenančios sumaišty, todėl tikėjimą stengiamės nustumti toliau nuo savęs. Gilinimasis į tikėjimo dalykus atrodo pernelyg daug laiko reikalaujantis darbas ir, atvirai tariant, ne toks ir svarbus. Nenorime pradėti pyktis su draugais ir šeima, be to, nuolat esame užsiėmusios, pavargusios. Pasakome sau, kad apie tikėjimą pagalvosime vėliau, nes kur kas svarbiau pasirūpinti, ką padėti ant vakarienės stalo ar kur nuvesti savo vaikus. Bėgiojame, nervinamės ir dirbame dar daugiau, kad tik viską suspėtume, o dienos pabaigoje nesuprantame, kodėl esame tokios pavargusios ir išsunktos. Priežastys aiškios ir paprastos mes neradome nė minutėlės laiko pasirūpinti prasmingiausia savo esybės dalimi. Tačiau nors protu puikiai suprantame šią būtinybę, kažkodėl visai nesinori tuo užsiimti. Be to, visiškai nenutuokiame, kaip tą reikėtų daryti. Baiminamės, kad tai bus sunkus ir varginantis darbas ir kad virsime tokiu žmogumi, kuriuo visai nenorėtume tapti, vienu iš tų tikėjimą reklamuojančių tipų, kurių stengiamės išvengti prekybos centruose.
Tačiau tikėjimas reikalauja peno, mums reikia gilių potyrių. Mūsų siela mums labai svarbi ir, būdamos mamos, privalome grūdinti visas savo asmenybės dalis. Dar svarbiau žinoti, kad to reikia mums pačioms. Nusipelnėme gerų potyrių. Mums reikia daugiau nei vien įkyrių minčių apie svorį, pinigus, drabužius, darbus, mokyklas, į kurias eina mūsų vaikai, ir kalbas, kiek jiems galėsime išleisti per Kalėdas ar Hanukos šventę. Taigi, pamirškime savo baimes ir atsigręžkime į tikėjimą. Mačiau tūkstančius išsekusių mamų, kurių dvasinis gyvenimas buvo katastrofiškai apleistas. Žinau, kad vos tik pasirūpiname savo tikėjimu, visi kiti reikalai irgi susitvarko. Visi. Šiame skyriuje parodysiu kelis paprastus būdus savo tikėjimui sustiprinti, taip pat paaiškinsiu, kaip svarbu viską iki galo apgalvoti prieš imantis veiksmų ir kaip teisingai
apsispręsti tikėjimo klausimais; kaip suasmeninti tikėjimą, kaip susirasti tikėjimo bendraminčių ir kaip įtikėti dar giliau aukojantis kitiems.
Tikėjimas pradėkite nuo paprastų dalykų
Privalome prisipažinti sau, kad mums reikalingi žmonės, todėl tikėjimo klausimais turime elgtis išmintingai ir jiems skirti pakankamai dėmesio. Juk kai tenka rinktis, kam patikėsime savo vaikus, tampame tikrai labai dėmesingos. Daugelis iš mūsų pirmiausia pasikalba su mokytojais ir pediatrais. Sprendimus priimame tik gerai juos apgalvojusios, o kai galų gale nusprendžiame pasitikėti, suvokiame, kad nors ir puikiai atlikome visus namų darbus, rizika vis tiek išlieka. Mokytojas gali būti puikus, tačiau blogo charakterio. Vaikų gydytojas gal ir elgsis maloniai, tačiau nieko neišmanys apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimų gydymą. Tikėdamos, kad mūsų vaikams tai bus tinkamas žmogus, suprantame, kad jis gali ir nuvilti, todėl kartais užuot prisiėmusios riziką ir patikėjusios (bet nepraradusios budrumo), nusprendžiame nepasitikėti iš viso.