galime pralaimėti. Galime prarasti sutuoktinį, vaiką, gal ir savo pačių gyvybę, o pastaruoju atveju nebegalėtume toliau saugoti savo vaikų, jiems augant be mūsų. Atsiradus vaikams nustojame apsimetinėti, kad gyvenimas lengvas ir patogus. Akis į akį susiduriame su skaudžia tiesa gyvenimas gali būti gana žiaurus.
Tai tikriausiai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl mums mamoms siekiant ne tik išgyventi, bet ir pasiekti daugiau, reikia bičiuliautis su kitomis mamomis, suprantančiomis, koks didžiulis baimės jausmas gali tūnoti mūsų viduje. Draugės padeda mums išlaikyti pusiausvyrą aplink tvyrant emocinei suirutei ir šalčiui. Kai į mūsų gyvenimą įslenka mirtis, prislėgdama mus, privalome turėti draugių, kurios bus greta mūsų, mokys mus ir rodys, kad galime saugiai žengti pirmyn tą labai gražiai man parodė Patricija. Iš tikrųjų gyventi toliau gal net pernelyg saugu.
Trys būdai išsiugdyti šį įprotį
1. Nuspręskite, kas bus jūsų artimiausios ir kas tik šiaip geros draugės
Mūsų artimiausiam draugių ratui priklausančių moterų paprastai būna nedaug trys ar keturios. Tai yra draugės, kurios mūsų virtuvėje gali išdygti vakarienės metu ir vietoj mūsų pamaitinti, paguldyti ir nuprausti mūsų vaikus, išvalyti ant grindų nukritusį riešutų sviestą ir uogiene išterliotas kėdes, kai mus staiga palaužia nelaimė. Jos tai tarsi mūsų dešinioji ranka ar kairioji koja priklausomai, ko tą dieną mums labiau reikia. Kai prisiekiame sau daugiau nebemylėti savo vyrų, nes jie neatitinka mūsų reikalavimų, tokios draugės patars mums sumažinti savo reikalavimus, žinodamos, kad esame pakankamai stiprios. Jos pasiruošusios mus pavaduoti tuomet, kai mes pačios to negalime padaryti, nes jos mus brangina. Būdamos su mumis artimiausios draugės pasižymi geležine kantrybe, kuri, regis, niekuomet neišsenka, net ir tada, kai nuolat pamirštame joms paskambinti, skaudiname jas savo pasakymais ar nepasveikiname jų gimtadienio proga.
Artimiausios draugės gali būti šeimos ar giminės moterys, kurios mus pažįsta pakankamai ilgai jos jau yra mačiusios mūsų pykčio priepuolius, žino mūsų gėdingiausius poelgius ir mato, kad po paskutinio nėštumo mūsų klubai papilnėjo dar keliais kilogramais. Tačiau pati nuostabiausia tokių draugių savybė yra ta, kad joms tai nė kiek nerūpi. Jų nežeidžia mūsų blogos nuotaikos proveržiai, jos nepastebi dar kelių riebalų sluoksnių ant mūsų juosmens, o užklupusios mus besisielojančias dėl savo klaidų, griežtai pareikalauja liautis, nes toks savęs gailėjimas žeidžia ir jas. Kai pradedame pernelyg aimanuoti, jos pataria pergalvoti savo žodžius, nes aimanavimas neduoda jokios naudos. O kai užsipuolame savo vyrus ar vaikus, jos neims mūsų kaltinti, tačiau diplomatiškai leis suprasti, kad kalta mūsų paniurusi nuotaika, ir pasidomės, kodėl ji subjuro.
Išskirtiniai artimiausių draugių bruožai patikimumas, brandumas ir ištikimybė. Visos šios savybės gimdo gilų tarpusavio prieraišumą. Kiekviena iš tokių draugysčių turi būti abipusė abi draugės turi aukotis viena dėl kitos. Tokiose draugystėse niekuomet nebūna pavydo, nes šis jausmas toks atgrasus, kad atitolina drauges, sunaikindamas pasitikėjimą ir ištikimybę. Nors norėtųsi tikėtis, kad mūsų gyvenime artimiausios draugės turėtų atsirasti savaime, dažniausiai taip neįvyksta. Tokiai draugystei reikalingas mūsų dėmesingumas, atidumas ir emocinis įdirbis. Kaip ir santuokoje, reikia išmokti derintis, sunkiai dirbti ir skirti pakankamai laiko, tačiau tokių draugysčių teikiamas džiaugsmas ir mus apgaubianti ramybė turi ne-įkainojamą vertę.
Šiaip geros draugės, kurios nė kiek ne mažiau svarbios, vis dėlto yra kitokios. Tai draugės, kurios mums susirgus ateis mūsų aplankyti su paruoštu troškiniu, nuveš mūsų vaikus į mokyklą ir futbolo varžybas ir kurios niekada neatsisakys pasivaikščioti po vakarienės. Jos puikios kompanionės, sugebančios mus prajuokinti ir nuraminti, kai nukabiname nosį. Paprastai mamų gyvenime būna daugiau tokių draugių maždaug
dešimt. Šios draugės atvyks į mūsų dukters vestuves, bet nebūtinai žinos, kada mūsų gimtadienis. Jos leidžia mums pasijusti priklausančiomis moterų pasauliui, nors jos visai nebūtinai pačios turi būti mamos. Mums nereikia, kad jos mus užjaustų ar suprastų, kai mums blogai. Mums užtenka žinoti, kad jos netoliese ir kad kartais praskaidrins mūsų dienas lipšnumu ir dėmesiu.
Kaip ir su artimiausiomis draugėmis, dėl tokios draugystės taip pat reikia pasistengti. Draugės nutols nuo mūsų, jei pernelyg ilgam jas užmiršime, o mus pakeis naujos draugės, nes jos nenori likti vienišos. Mūsų santykius su tokiomis draugėmis lemia vien mūsų asmenybių skirtumai. Dažnai būna taip, kad viena pusė norėtų pereiti prie artimesnių santykių, tačiau jei iš antros pusės atsako nėra, draugystė netaps pernelyg artima, ir tai normalu. Kad dvi draugės galėtų tapti itin artimos, reikalingas abipusis pasitikėjimas ir pojūtis, kad bendrauti malonu, o tokių dalykų niekas negali prievarta reikalauti iš kito žmogaus.
2. Atraskite pusiausvyrą santykiuose su draugėmis
Taip pat galėčiau perspėti ir tikrai puikias mamas: Būkite atsargios, jei esate išties gera draugė. Žavingos, doros, protingos moterys dažnai įsitraukia į vienpuses draugystes, nes yra pernelyg geros. Tikrai nieko bloga turėti draugių, kurioms nuolat reikia pagalbos. Juk suprantate, kad turiu omeny tas drauges, kurios apie tai, kaip jums sekasi, pasidomės prašnekėjusios pusvalandį (jei iš viso pasidomės). Tokios moterys visą laiką ima joms ištisai ko nors reikia ir ištisai būna blogai.