Jai atvykus gyventi pas mus, mano vaikams buvo dveji, šešeri, aštuoneri ir dešimt. Laikėme du šunis, jūrų kiaulytę, du triušius, papūgą ir iš Madagaskaro pargabentą chameleoną, kuris gyveno mano dukters kambaryje. Tačiau jai atvykus mane apėmė neįprastas jausmas. Labai uoliai, kone perdėtai stengiausi rūpintis savo vaikais. Ji viską matė, girdėjo mūsų tarpusavio pokalbius, stebėjo, kaip skiriu vaikus įvykus peštynėms. Nieko nesakė, tačiau visuomet buvo greta laikėsi atokiai ir tyliai viską stebėjo. Kalbėjo labai mažai ir nuolat buvo užimta visokiais namų ruošos darbais. Niekada jos neprašiau padėti išimti ar sulankstyti skalbinius, bet man ir nereikėjo to daryti. Juk ji buvo mama ir pati žinojo, ką reikia daryti, ir tą darė.
Vos po kelių savaičių visa mane kausčiusi įtampa atslūgo. Supratau, kad ir ji yra skyrusi savo susipešusius vaikus, kartais, jiems tapus nevaldomiems, net ir pliaukštelėdavo, netekusi kantrybės. Tačiau mano nejauki savijauta dingo daugiausia dėl to, kad Patricija buvo toks žmogus ji leido man suprasti, kad nesiruošia manęs nei teisti, nei kritikuoti. Ji tiesiog buvo dėkinga draugė.
Kartais mūsų pusryčiai tęsdavosi be galo ilgai, o mes tiesiog sėdėdavome prie stalo ir kalbėdavomės. Gerdavau stiprią kavą, bet nieko nevalgydavau, o ji gerdama arbatą kasdien užkandžiaudavo avižų dribsniais, sumaišytais su žaliais smulkintais brokoliais. Vieną rytą išsiaiškinau, kodėl ji valgė šį keistą patiekalą. Jos abi akys buvo pažeistos geltonosios dėmės
degeneracijos. Iš savo gydytojo ji sužinojo, kad brokoliuose esantis vitaminas E stabdo ligos progresavimą.
Per visus mūsų kartu praleistus mėnesius ji įtikino mane kasdien valgyti vaisius ir pakirpti plaukus dažniau negu dukart per metus. Aš aiškinau jai apie savivertę, mokiau nekreipti dėmesio į buvusio sutuoktinio priekaištus ir mokiau kovoti už save. Ji niekada man neprieštaraudavo, tik linktelėjusi galvą nusišypsodavo.
Kai mano vaikai pradėdavo kelti pykčio scenas, atsikalbinėti arba bandydavo išsisukti nuo darbų, Patricija nieko nesakydavo, tik šypsodavosi. Jos motiniška išmintis glūdėjo jos santūriam elgesy. Jie niekada nebruko savo patarimų, jei jos neprašydavau. Net jei ir patarinėdavo man, tai tik konkrečiai, mintis reikšdavo meiliais ir maloniais žodžiais. Ji niekada nesistengė manęs įžeisti.
Vežiodavau ją į gydytojų konsultacijas ir į autobuso stoteles. Ji skaitydavo mano vaikams knygeles ir juos maudydavo. Jiems ėmus verkti vidury nakties, dažnai nuskubėjusi į jų kambarius Patriciją jau rasdavau sėdinčią prie jų lovų ir niūniuojančią. Švęsdavome viena kitos gimtadienius, veždavau ją į Siersą pirkti naujų drabužių arba į grožio saloną pas kirpėją. Vieną rytą per savo gimtadienį nubudusi ant tualetinio staliuko radau mažytę kartoninę dėžutę, pilną sulankstytų popieriaus skiautelių. Kiek-viename lapelyje Patricija ranka buvo ką nors parašiusi, pavyzdžiui, Niekada nepamiršk, kaip stipriai esi mylima arba Esi nuostabi mama.
Galų gale Patricija susirado butą pagyvenusių žmonių apgyvendinimo komplekse ir pradėjo ruoštis išvykti į savo naujus namus. Man plyšo širdis, tačiau žinojau, kad jai reikia savo erdvės. Pagalvojau: kadangi ši vieta yra vos už puskilometrio nuo mano namų, galbūt ir toliau galėsime kartu pusryčiauti. Žinoma, gyvenimas tokius planus pakoreguoja savaip, ir mums retai, gal vos keliskart, pavyko naują dieną pradėti kartu. Išvykus jos gyvenimas pradėjo tekėti atskira vaga, nors mes susitikdavome kiekvieną savaitę.
Per mūsų dvylikos metų draugystę ji patyrė širdies smūgį ir du kartus sirgo plaučių uždegimu, be to, jai teko implantuoti defibriliatorių, kad normalizuotųsi širdies ritmas. Kartą, netrukus po defibriliatoriaus įdėjimo, sėdėjau prie jos lovos kalbėdama su ja, kai aparatas staiga užsikirto. Ji pajuto tokį didžiulį elektros smūgį, kad vos neiškrito iš lovos. Smūgis pasikartojo, nusviesdamas jos smulkutį gležną kūną nuo čiužinio. Ji suriko. Negalėjau ištverti matydama, kaip ji kankinasi, ir kai pagaliau atvyko gydytojas, griežtai, kaip gydytoja, ėmiau bartis. Norėjosi jam smogti už tai, kad ji turėjo ištverti tokius dalykus.
Po kiekvieno gydymosi ligoninėje, elektros šoko ar antibio-tikų kurso Patricija vis labiau seko. Jos gražūs banguoti plaukai išretėjo, priekiniai dantys sumažėjo nežinau, ar sunyko dėl naktinio griežimo, ar nuo kasdienio streso.
Kartais nesusitikdavome ištisomis savaitėmis, tačiau kasdien pravažiuodavau pro jos namus, kad įsitikinčiau, ar viduje dega šviesos, ar palaistyti jos augalai tai buvo ženklai, kad ji vis dar ten, kad ji gyva. Kai mano tėčiui buvo nustatyta Alzhaimerio liga, paguodos nuvažiavau tiesiai į jos aptriušusį būstą. Ji mane išklausė, apkabino ir laikė už rankos. Jos anūkei perdozavus narkotikų, verkėme abi. Visuomet, kai man tekdavo išvykti skaityti paskaitų ar dalyvauti žiniasklaidos renginiuose, Patricija žadėdavo melstis už mane. Kartą grįžusi radau ją ligoninėje, sergančią ūmiu plaučių uždegimu. Prisiekiau sau, kad niekada daugiau jos nepaliksiu, kol jos sveikata pasitaisys.
Nesąmonė, tarė ji. Pažadėk man, kad visuomet darysi tą, dėl ko gyveni šiame pasaulyje.