Šią naktį. Šįkart jai pavyks. Judita išsigandusi atsimerkė, ji vėl galvojo apie savo vyrą. Išvydo brėkštant saulę nuo Suomijos įlankos. Tačiau tai ne saulėlydis, o bėgančio jūra Raudonojo Talino žara, flotilės klykavo kaip išbaidyti paukščiai. Traukimosi garsai. Judita nusvirduliavo per kambarį ir, perėjusi grindis, atsirėmė į sieną. Ji negalėjo patikėti, kad bolševikai bėga. Susmukusi miegamojo kampe, ji perprato, kad Liuftvafės mašinas domino vien sprunkantys laivai, ne Talinas, tačiau tai nesukėlė jokio jausmo. Linkstančios kojos puikiai atminė, ką reiškia lėktuvo ūžesys: reikėjo bėgti į krūmus, kur nors slėptis, kaip ir tada, kai buvo kaime, padėjo Rozalijai ir tetai varyti naminę, ir, danguje netikėtai pasirodžius priešui, teta apvertė bidoną, jos puolė po medžiais, dūsuodamos įsispoksojo į žemai praskrendantį lėktuvą, kurio pilvas, laimei, buvo tuščias.
Judita atsišliejo nugara į sieną, tvirtai įrėmė kojas į grindis. Ji buvo pasirengusi sprogimui. Nors oras buvo pritvinkęs karo dvoko, visi pažįstami kvapai niekur nedingo, tapetai vis tebedvelkė senukų namais, saugiais ir tolimais. Judita prispaudė nosį prie tapetų. Jų raštas buvo toks pat, toks senoviškas kaip Johano namuose, tuose kambariuose, kur Judita gyveno su savo vyru, laukdama, kol bus pastatytas nuosavas namas. Bet namo nebepastatė, jinai niekuomet nerinks jam baldų. Ir nebepamatys savo namuose naujutėlaičių tapetų su vandens lelijomis, kuriuos buvo išsirinkusi Fr. Martinsono tapetų sandėlyje, pirma ne kartą buvo apsigalvojusi ir dėl kiekvieno gėlių rašto spėjusi susiginčyti su savo vyru ir broliu, ir su broliene, nors brolienė bent suprato, kaip svarbu išsirinkti sienų apdailą. Kai Judita visiškai apsisprendė, ji lengva širdimi išėjo iš krautuvės, nes daugiau nebereikės nagrinėti tapetų pavyzdžių ir lyginti jų vieno su kitu namie, o paskui pas Fr. Martinsoną, tada vėl namie. Smagiai nusiteikusi ji sustabdė
taksi, trokšdama greičiau nuvežti džiugią žinią savo vyrui, kuriam užbaigtas tapetų klausimas irgi suteikė palengvėjimą, šitai ji atšventė su broliene Nemės restorane, ir nuo kreminio pyragaičio šiek tiek plaktos grietinėlės tekštelėjo jai ant nosies, kuri buvo glotni ir rausva, nes anuomet Judita kas vakarą valėsi veidą cukrumi. Tik pamanykit, cukrumi! Ar jos tą vakarą gėrė kokteilius ir šoko? Ar vyras vėliau prisidėjo prie draugijos ir ar Judita vėl pamanė, kad šįvakar, šįvakar tai pavyks? Ar ji galvojo taip, kaip buvo galvojusi ir tikėjusi aibę kartų?
Juditos lauktos pabaigos nebuvo. Ryte miestas iš tiesų svyravo, degė ir smilko, bet vis dėlto išliko, tebebuvo gyvas, o Raudonoji armija pasitraukė. Išgirdusi sklindančius iš lauko džiaugsmo šūksnius, Judita nušliaužė prie popieriumi apklijuoto lango ir, nepaisydama šukių, jį atvėrė. Visa gatvė buvo užtvindyta vermachto, šalmų ir dviračių daugėjo kaip žiogų, ir dėl šitokios gausos buvo neįmanoma jų suskaičiuoti, liūliavo dujokaukių dėklai, o kareivius dengė krintančios gėlės. Judita ištiesė ranką, ore ribuliavo šypsenos it burbuliukai šviežiame limonade, rankos mojavo išvaduotojams, merginų kvapo kupinas vėjo dvelksmas ir delnai kaip medžio lapai vasarą judėjo ir virpėjo, tarp jų buvo rankų, plėšančių komunistų partijos lozungus, paradinius vadų portretus burnos plyšo, galvos skilo, kaklai lūžo, pėdos trypė akis, įmindamos jas žemėn, su įniršiu kimšdamos dulkes į popierines vadų burnas, draiskanos lyg konfeti sklandė vėjyje, visur besimėtančios šukės kugždėjo kaip švarus sniegas. Skersvėjis užtrenkė langą, Judita krūptelėjo.
Taip neturėjo nutikti. Kur dingo lauktoji pabaiga? Judita nusivylė, apsisprendimo nebereikėjo. Ji įkvėpė pro langą laisvo Talino oro. Dvejodama, apdairiai. Tartum neteisingai kvėptelėjus galėtų dingti taika, arba moteriai grėstų bausmė už tai, kad netikėjo vokiečių pergale ir Sovietų Sąjungos pasitraukimu. Neskubėjo išbėgti į gatvę, netinkamos mintys pančiojo nerimstančias kojas. Mintys prapliupo tą akimirką, kai į kiemą įbėgo maža kaimynų mergaitė, šaukdama, kad tėtis pareis namo. Mergaitės šūksniai vėl priminė Juditai jos būseną ir ji, nelyginant senutė, turėjo atsiremti į kėdę.
Netrukus vėl prisipildys ir atvers duris raudonarmiečių išplėštos parduotuvės, už prekystalių panelės pardavėjos vėl vynios prekes į popierių ir bus atstatyta vandens valymo stotis, tiltai pakils į savo vietas, visa, kas buvo išgrobstyta, sunaikinta, apšaudyta ir apšlakstyta krauju, pavirs tuo, kas buvo anksčiau, tartum atbulai rodomam filme. Miestas tebebuvo sužalotas ir nusiaubtas, keliai linko nuo arklių maitų ir raudonarmiečių lavonų, kuriuos dorojo vabzdžiai, tačiau netrukus visa tai pranyks. Uostai ims veikti. Geležinkelis bus atstatytas. Bombų išknaisioti keliai užlopyti. Tarp griuvėsių išaugs taika, tinkas paslėps statiniuose žiojinčius plyšius, suardyti vieškeliai nebestabdys eismo, o žvakės nuo stalų atsidurs stalčiuose, už temdančių užuolaidų įsižiebs elektros šviesa, galbūt pargrįš tremtiniai, Johanas pareis namo, nieko niekad nebeveš kažin kur, niekas nebedings, naktį nebepasigirs beldimo ir Vokietija laimės karą. Ar gali norėti geresnės ateities? Prasidės kasdienybė. Ir nors jos Judita ką tik taip ilgėjosi, mintis iškart tapo atkari ir vos prieš akimirką patirtas abejingumas ateities rūpesčiu. Toji kasdienybė, kuri ateis, visai ne ta, kurios būtų norėjusi. Už lango laukė švarus, be bolševikų, miestas pirmųjų namo pargrįžtančių estų auliniai jau kėlė dulkes keliuose, šie netrukus prisipildys visokiausių estiškų, rusiškų ir latviškų mundurų ir apie juos kirbančių mergaičių, merginų, sužadėtinių, našlių, dukterų, motinų, seserų, katėjančių, kūkčiojančių ir šokio žingsnius sukiojančių moterų begalinių kaimenių.