Kai laikraščiuose ėmė rodytis grįžtančiųjų namo sąrašai, vyro laukianti kaimynė pasirūpino ant komodos pastatyti butelį vyno. Telefonas zvimbė rytą vakarą, ir pagaliau Judita turėjo atsiliepti, nes galbūt motina mėgino ją surasti, taip ir buvo, mama norėjo sužinoti, kaip Juditai sekasi, pasakė klausinėjanti sugrįžėlių, ar niekas nepažįsta jos žento, ar kas girdėti apie Johaną, ir Judita negalėjo viso to nepaisyti, nors išsigąsdavo kiekvieno telefono skambučio, nes jis nuolat skambėjo kaip priekaištas dėl buvusio gyvenimo. Nepaisydama to, ji turėjo tvarkyti savo kasdieną ir sugalvoti, kaip pramisti. Jau ne kartą žmonės ją stabdė gatvėje, prašydami maisto, nors duonos žiauberės. Kaime visuomet buvo maisto. Kaime nuolatos varė naminę. Iš kaimo galėjai parsivežti namo visokiausių dalykų ir pradėti verslą. Tai buvo vienintelė galimybė, motina irgi taip sakė, liepė Juditai skerstuvėms važiuoti pas Rozaliją, o dar geriau tenai likti, ir Judita turėjo važiuoti, nors ji dvejojo, ar neteks klausytis anytos ir tetos aikčiojimų, girdi, kaip jauna moteris pati viena tvarkosi mieste, anytos pasakojimų apie jos nuostabų numylėtąjį sūnų, svarstymų, ką gaminti valgyt, kai sugrįš sūnus. Apie uošvį niekas neužsiminė. Judita buvo kone tikra, kad jis niekuomet nepargrįš; Rozalija sakė, esą birželį Armių vienkiemį užplūdusios pelės, o pelės niekada nemeluoja.
Nors didžioji dalis traukinių transportavo kareivius, kartais kareiviukai paimdavo pakelėje ir paprastus keliauninkus, todėl Judita apsivilko gražiau, nei būtų derėję sunkiai kelionei. Kai jai padėjo įlipti, švilpesiai sugnaibė jos skruostus iki raudonumo, movos kišenėje gulėjo juodajame turguje gautas leidimas keliauti, ir ji užsitraukė savo paskutinį papirosą, nors buvo viešoje vietoje; visą kelią būgštavo, kad anyta iškart ją permatys, įžvelgs jos melagingą širdį, bet argi pačioje vedybų pradžioje ji nenudavė laimingos nuotakos, ar nedarė, ką tik įstengė, kad juodu atrodytų kaip įprasta jaunųjų pora. Ji susiginčijo su vyru tik sykį, po pirmųjų santuokos metų ir dviejų daugmaž lytinių aktų. Judita ilgai mąstė, kaip paklausti, ar jis buvo pas gydytoją ar bent pas kokį žiniuonį. Klausimas tekštelėjo vidury vakarienės su Nelsono kotletais. Vyras apstulbo, jis atidėjo šakutę, paskui peilį, nors tebežiaumojo. Padažinėje ribuliavo tyla, vyras stumtelėjo kompoto šaukštą.
Bet kurių galų? Aš juk niekuo nesergu.
Tačiau tu nesi normalus!
Kėdė nuvirto ant grindų, fanera brūkštelėjo per lentas, Judita nubėgo į miegamąjį, uždarė paskui save duris ir pristūmė kėdę po rankena. Vaistai buvo komodos stalčiuje, bet ji ten nerado nieko, išskyrus miltelius nuo karščio. Ji susipylė visus burnon, dėkodama Dievui, kad Johanas su žmona buvo pas gimines.
Vyras priėjęs pabeldė į duris.
Brangioji, atidaryk. Išsiaiškinkim, kas tau yra.
Tu nueisi su manim pas gydytoją.
Ar tau kas nutiko?
Tu juk ne vyras!
Brangute, man regis, tau isterija.
Vyro balsas buvo kantrus. Jis lėtai tarė, kad eis paruošti savo žmonai stiklinės saldinto vandens, kaip visada darė mama, kai jie buvo maži ir nubusdavo nuo slogučio. Tai nuramina. Paskui būtina pamąstyti, ar Judita neturėtų apsilankyti pas nervų gydytoją.
Judita vėl pati užsirašė į priėmimą privačioje Greifenhageno klinikoje. Apie daktarą Otą Greifenhageną buvo šnekama, kad jis patyręs vyrų gydytojas ir jo klinika, žinoma, moderniausia mieste. Jeigu jie ten negaus pagalbos, negaus jos niekur. Judita per priėmimą kalbėjo užsikirsdama, rydama seiles ir gergždama apie savo rūpestį.
Daktaras atsiduso.
Galbūt jums abiem reikėtų ateiti pas mane. Kartu. Aišku, jūsų vyras gali atvykti ir vienas.
Judita pakilo eiti.
Miela ponia, žinoma, yra visokiausių preparatų. Pavyzdžiui, padėti gali testovirono ampulės. Vis dėlto pirmiausia turiu apžiūrėti jūsų vyrą.
Tačiau Juditai nepavyko nusiųsti savo vyro pas Greifenhageną, nebuvo testovirono nei nieko kito, netgi pirmojo skrydžio lėktuvu. Netrukus ji nenuėjo į anglų kalbos pokalbius, o veikiai ir į suplanuotas per sužadėtuves prancūzų kalbos pamokas. Anuomet ji manė, kad lakūno žmonai bus naudinga plėtoti kosmopolitinius kalbų įgūdžius.
Taros kaimas, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Pusbrolis tebekugždėjo man už nugaros. Aš niekur neskubėjau, arklidės prieblandoj tapšnojau savo ašvieniui šonus su žiemišku kailiu.
Ar tu net nepaklausi, kaip man sekėsi? metė pusbrolis, sušiugždino krepšyje laikraščius ir neapsikentęs luktelėti, kol iš arklidės nueisime trobon, žibalinės lempos šviesoje pavandenijusiomis akimis ėmė skaityti, kaip Taline buvo
paleisti 206 politiniai kaliniai tai buvusi Estijos generalinio komisaro kalėdinė dovana toms nekaltoms moterims ir vaikams, patekusiems į keblią padėtį, kai buvo suimtas šeimos maitintojas. Pusbrolio balsas skambėjo reikšmingai, blankiai žydrose akyse suspindo daugiau spalvos.
Ar tu girdi? Ar kas nors kitas galėtų taip jautriai atsižvelgti į savo priešo šeimas? Ar tavo mintyse ir vėl tik naminė taboka?
Užmiršęs, kad neketinu kalbėti su Edgaru, kažką teigiamai murmtelėjau. Kad ir kokia veikla būtų užsiėmęs, Edgaras negalėjo pagerinti Simsonų gyvenimo. Apie tėvą nieko negirdėti, Simsonų laukai tebėra svetimose rankose. Man neleidžia juose nė bulvių sodinti, nors jau treti metai želiantys dobilai gerai patręšė dirvą, kaip tik bulvėms. Vokiečiai uždraudė auginti tabaką, ir net Rozalija neįstengė kur nors prasimanyti augalų, iš Armių ūkio žemių bent jau išvarė su bolševikais priklydusius bjaurotojus ir konfiskuoti žemės sklypai vėl priklausė tikriesiems savininkams. Nuėjęs nupurškiau Armių vaismedžius Estoleumu, įtikinėjau visus apsirūpinti juo iš anksto. Rozalijos tėvas buvo dėkingas už priminimą, buvau Akseliui lyg tikras sūnus. Pasakiau jam, kad Estoleumas geresnis už Paryžiaus žalumą, todėl obuolių pakako ir į turgų vežti, bet tai ir buvo viskas, ką jaunasis Simsonų sodybos šeimininkas galėjo padaryti dėl savo sužadėtinės, savo paties ūkiui nesugebėjo net šito. Tie dalykai kėlė man didelį rūpestį. Edgaras niekuomet nebuvo linkęs prie žemės darbų, nors šiltas, ryte melžtas, geras silpniems plaučiams pienas tiko gerti.