sako jis.
Kanoja plūduriuoja kraujo baloje, tačiau žuvis vis dar vandenyje. Ima griausti. Netoliese į valtis traukia kitas žuvis. Vanduo nusidažo raudonai.
Leo iš lėto traukia į kanoją savo šunį. Pirmiausia per kraštą įverčia kardą ir trečdalį žuvies kūno, prieš atsitraukdamas kanojoje keletą metrų, subalansuoja žuvies svorį ant krašto. Jis pagriebia peleką abiem rankomis ir įtraukia visą žuvį į valtį.
Buriažuvė neturi aštrių kampų. Paviršius lygus, o burę primenantis pelekas didžiulis ir juodas, tačiau minkštas lyg akordeono dumplės. Kūnas, nors jau be gyvybės ženklų, dar nesustingęs. Užima visą kanojos dugną, tačiau Leo nė nespėjus tinkamai jo įtaisyti, kita plūdė ima suktis. Tekšteli vanduo, iš dugno šauna dar viena raketa, ir ritualas kartojasi.
Praeina pusvalandis, jau devinta valanda vakaro. Dangus tamsus. Vėl lis. Kanoja jau tokia sunki ir nugrimzdusi, kad dar vienas decimetras ir ji nuskęs prisipildžiusi vandens. Leo sako, kad jam reikėtų paskubėti, kaime yra vieta, kur jo laimikį nupirks, tačiau kuo vėliau jis ten nusigaus, tuo mažiau jam sumokės.
Vamos.
Jis iriasi tolyn nuo savo draugų, tačiau pusiaukelėje Leo kelias susikerta su krovininio laivo, pakrauto iškirstų atogrąžų miškų medžių. Aplink kitų laivų nematyti. Aukščiausios rūšies mediena tempiama paskui laivą lyg ryšuliai aukso luitų, jie palieka ilgą geltoną skiedrų pėdsaką vandenyje. Leo signalizuoja kapitonui sulėtinti. Laivas juda Buenaventūros link, jei jam pavyktų parduoti žuvį įgulai, gautų daugiau pinigų, nei grįžęs į kaimą. Be to, nebereikėtų jos vilkti į krantą.
Jie sutinka nupirkti Leo laimikį. Jūreivis tris metrus nuo laivagalio iki mažytės Leo valtelės nuleidžia masyvų mėsos kablį ir pakelia buriažuves lyg porą paskerstų kiaulių. Tada jūreivis nuleidžia plastikinį maišelį su 40 000 pesų 22 JAV doleriais.
Laivas nuburzgia savo keliais. Leo nusispjauna į vandenį, duria nykščiu į laivą ir žėrinčią medieną.
Nelegalu, sako, čia viskas nelegalu.
Skamba, lyg mėgintų paguosti save ir vėl nesulaukus stebuklingojo laimikio. Lyg norėtų pasakyti, kad gyvena pakankamai sąžiningai, palyginti su visais kitais, kurių laivai kursuoja pirmyn ir atgal šia pakrante. Jis toliau pasakoja istorijas apie kokainą ir kaimo žmones, tarsi bandydamas įrodyti, kad staigus praturtėjimas negarantuoja amžinos laimės. Šiandien Ivanas pajuokos objektas, o kuo daugiau pinigų pavyksta uždirbti Leopoldui, tuo labiau jį atstumia miestelio gyventojai, ir taip su visais. Išskyrus Lucho. Jam sekasi gerai.
Kanoja vis dar iki pusės pilna kruvino dumblo, Leo atsisėda ir vėl ima semti. Jis gaižus lyg rūgščios vynuogės, tačiau viskas, ką sako, turi rimtą pagrindą: Čoko labai pasikeitė. Daug žmonių net drįstų pasakyti: buvo sugadintas, tačiau tai nesusiję su kartais pasitaikančiu baltuoju laimikiu, kuris per naktį žvejus paverčia turtuoliais arba alkoholikais. Taip nutiko dėl čia perkeltos gamybos infrastruktūros tiek plantacijų, tiek laboratorijų. Tai visiškai nauja.
Nelegaliai gabenama laivais buvo dar Pablo Escobaro laikais (nors ir mažesniais mastais), tačiau dabar piktas socialinis ir politinis vėžys, paskleidęs karą vargingiausiuose Kolumbijos kampeliuose, įsišaknijo ir čia. Vos prieš aštuonerius metus Čoko nebuvo nė vienos plantacijos. Dabar jos visur.
Čoko yra paskutinė dalis pasakojimo, kaip didžiuma viso pasaulio kokaino produkcijos nuo auginimo iki gamybos ir eksporto susikoncentravo vienoje valstybėje. Istorija prasideda provincijoje, kurios vaidmuo buvo bene reikšmingiausias tiek gaminant kokainą, tiek ir kovojant su šiuo narkotiku, Putumajuje. Pasakojimas daugiasluoksnis: apie tai, kaip kokos auginimas tapo galingiausiu partizanų ginklu, kaip žlugo JAV paskelbtas karas prieš narkotikus ir galiausiai kaip baltieji milteliai tapo vienos didžiausių visų laikų pabėgėlių katastrofos varomąja jėga.
Leo leidžia bangoms nešti kanoją į krantą. Grįžta dešimtą valandą vakaro. Jo kasdienis darbas baigtas, atėjo laikas pažiūrėti, ką rodo televizija, atsikimšti alaus ir paplepėti. Jei būtų milijonierius, tikriausiai darytų lygiai tą patį. Leo apverčia valtį, iš jos išbėga likęs kruvinas vanduo. Pasako du sakinius ir lieka neaišku, ar kalba apie šios dienos laimikį, ar apie savo gyvenimą, šiaip ar taip, jis pareiškia, kad jo šeima gali likti gyventi čia. Vis mažiau ir mažiau žmonių gali taip pasakyti. Kartu su narkotikais atsirado ir problema: pelnas yra individualizuojamas, o išlaidos kolektyvinės. Žmonės jau žino, kad su šia industrija visuomet susijęs ir smurtas, partizanai, korupcija, žudynės, gamtos nuskurdinimas,
o jūroje plaukiojantį statinių derlių su savo motorinėmis valtimis nuima tokie vyrukai kaip Lucho. Ir vis dėlto tiek Leo, tiek Lucho moka beveik vienodą kainą. Ilgametės Čoko kolektyvizmo tradicijos buvo sužlugdytos, ir dabar po lygiai dalijama jau tik kančia.
Leo sako, kad iki pagaudamas savo stebuklingąjį laimikį jis bandys laikytis nuošalyje. Galvoti apie savo šeimos, o ne visuomenės poreikius.
Man sekasi normaliai. Kol pagaunu žuvų.
MANGO MEDŽIUOSE žaidžia trys beždžionės. Kai Edgaras įjungia žoliapjovę, plieno mėlynumo dūmų debesis iššauna iš variklio. Jo sūnus tuoj pat padeda į šoną žaislinę mašinėlę, o dukra pasislepia už statinės. Tėtis pradeda darbą.